Išeivijos veikla emigracijoje, kilnojamasis kultūros paveldas, dokumentinio paveldo telkiniai, jų identifikavimas, saugojimas, fizinis ir skaitmeninis su(si)grąžinimas yra nuolatinio atminties institucijų darbuotojų, mokslo įstaigų, nepriklausomų tyrėjų dėmesio lauke. Baltijos šalių dokumentinio paveldo kūrėjų ir saugotojų darbai, diasporų bendruomenių dokumentinio palikimo įpaveldinimas ir sisteminiai tyrimai domina tiek išeiviją, tiek visų Baltijos šalių kultūros bendruomenes. Daug dėmesio kultūrinei diasporos raiškai skiriama tarptautiniame tinkleBaltHerNet, konferencijose, projektuose ir publikacijose. Lietuvoje išeivijos dokumentinio paveldo išsaugojimo ir sklaidos problemas sprendžia ir tyrimus vykdo universitetai (Komunikacijos fakultetas Vilniuje, Lietuvių išeivijos institutas Kaune ir kt.), archyvai (Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba, Lietuvos literatūros ir meno, Lietuvos centrinis valstybės ir kt.), muziejai (Nacionalinis Vilniuje, Maironio lietuvių literatūros Kaune ir kt.), bibliotekos (Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo, Vilniaus ir Klaipėdos universitetų ir kt.) ir kt. Per pastaruosius 10–15 metų galima stebėti tam tikrą proveržį susigrąžinant vertybes į Lietuvą, geriau pažįstant išeivijos dokumentinio paveldo rinkinius ir jų kūrėjus. Tačiau įvairioms veikloms ir iniciatyvoms stinga koordinacijos, informacijos apie nuveiktus darbus sklaidos, nuoseklumo sistemiškai tyrinėjant bei pristatant plačiai visuomenei diasporų bendruomenių gyvenimą tradiciniais ir moderniais socialiniais tinklais. Pasklidusio pasaulyje išeivijos likimai dar laukia apmąstymo, kuris padėtų įprasminti dokumentinio paveldo panaudojimą kuriant ir modeliuojant viešąjį diskursą, formuojant ir performuojant tapatumus, skleidžiant turinį naujosiomis medijomis, kuriant skaitmeninius produktus.