Remiantis funkcionalistinės masinės komunikacijos teorijos metodologinėmis prieigomis pranešime bus svarstomi keli klausimai: 1) kodėl ir kokiomis žiniomis siekta pasidalinti viešajame diskurse; 2) kokios viltys sietos su periodinės spaudos įtaka miesto gyvenimui; 3) kiek lietuviška periodinė spauda tapo miesto visuomenės konsolidavimo ir atskirties priemone. Pranešimo metu bus panaudota skirtingų politinių grupuočių periodinė spauda leista Vilniuje ir Kaune.

Periodinės spaudos leidybai Latvijos Respublikoje įtakos turėjo politinis kontekstas (Nepriklausomybės karas, parlamentinės demokratijos epocha, autoritarinio valdymo laikotarpis), taip pat vyraujanti teisėkūra. Nepaisant įvairių svyravimų, tarpukaris pasižymėjo spaudos klestėjimu, kurį parodė spartus laikraščių ir žurnalų skaičiaus augimas. 1920 m. buvo 22 laikraščiai ir 45 žurnalai; iki 1931 m. šie skaičiai išaugo iki 168 laikraščių ir 271 žurnalo. Periodinius leidinius leido valstybinės institucijos, religinės organizacijos, politinės partijos, asociacijos, profesionalūs leidėjai. Nors dauguma jų buvo leidžiami latvių kalba, pagrindinės mažumų bendruomenės – vokiečiai, rusai, žydai, lenkai ir lietuviai – taip pat turėjo savo laikraščius ir žurnalus. Šiame pristatyme, remiantis įvairiais bibliografiniais ištekliais, bus nagrinėjamos pagrindinės periodinės spaudos leidybos tendencijos šiuo laikotarpiu, ypatingą dėmesį skiriant periodiniams leidiniams, leidžiamiems mažumų kalbomis, įskaitant lietuvių.

1918-ieji Lietuvoje, kaip ir Latvijoje – valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės kovų metas. Tokie dramatiški, ribiniai laikotarpiai pasižymi savita visuomenės ir kultūros charakteristika. XX a. Atgimimas išsiskiria ir savita poetine nacionalizmo retorika. Jam būdingas karo personifikavimas, antropomorfiniai tautos vaizdiniai, gamtinė Nepriklausomybės, laisvės metaforika. Pranešime, remiantis spaudoje (Lietuvos aidas, Dabartis, Tėvynės sargas; Baltijas Vēstnesis, Jaunākās Ziņas, Līdums ir kt.) publikuotais literatūriniais ir publicistiniais tekstais, aptariami keli jų raiškos atvejai.

Masonai (vok. Freimaurer, angl. Freemasons) (arba dar kitaip vadinamieji laisvieji mūrininkai) – pusiau slapta, priesaika susietų, pavyzdingo elgesio vyrų organizacija, iškilusi kaip Švietimo amžiaus padarinys ir tapusi viena populiariausių draugijų Europoje. Visuomenėje jie vertinti gana kontroversiškai. Nuo laisvosios mūrininkijos susikūrimo pradžios masonai susidūrė su įtarimais, nepasitikėjimu, persekiojimais, taip pat neigiamu Bažnyčios požiūriu. Daugiausia jie buvo kritikuojami dėl draugijos slaptumo. Masonų draugiją pristatantys leidiniai lietuvių kalba pradėjo rastis XX a. pr., apie masonus taip pat rašyta lietuviškoje periodinėje spaudoje. Šio pranešimo tikslas – apžvelgti su masonų draugija susijusias publikacijas, pasirodžiusias XIX–XX a. pr. lietuviškoje periodinėje spaudoje.

Populiariausia Lietuvos žydų periodika jidiš, hebrajų ir lietuvių kalbomis tarpukariu daugiausia buvo spausdinama Vilniuje ir Kaune, tačiau periodinių leidinių rečiau ir dažnai nereguliariai išeidavo ir kituose miestuose. Panevėžys, kuriame po Pirmojo pasaulinio karo žydai sudarė daugiau nei trečdalį gyventojų, yra žinomas kaip vienas iš spaudos centrų, jame veikė ne viena žydų valdoma spaustuvė. Šiame pranešime bus pristatomi žydų periodikos Panevėžio regione 1918–1940 metais pavyzdžiai: aptarta, kokio tipo tai buvo leidiniai, kokias temas gvildeno ir kuriuo laikotarpiu buvo leidžiami, kas buvo jų leidėjai ir redaktoriai.

Daugiau dėmesio bus skiriama Urija Kacenelenbogeno asmenybei ir jo redaguotam almanachui „Lite“ („Lietuva“), taip pat literatūros ir kultūros žurnalui „Kveytn“ („Gėlės“), kurio redaktoriumi buvo Dovydas Kotas

Stasys Liutkevičius buvo pirmasis 1924 m. vasario 16 d. Panevėžyje pradėto leisti laikraščio „Panevėžio balsas“ redaktorius ir leidėjas. Deja, iki šiol daugiau jo biografijos faktų nebuvo žinoma. Apie seniausio lietuviško Panevėžio laikraščio pradžią neišliko jokių dokumentų. Nebuvo parašyta ir paskelbta atsiminimų.

Kad Stasys Liutkevičius, vienas iš „Panevėžio balso“ steigėjų, buvo matininkas, išsiaiškinta tik šiemet, minint šio laikraščio 100 metų sukaktį. Nustačius jo profesiją, atsivėrė dokumentų paieškos archyve galimybė. Pranešime pristatomi apie Stasį Liutkevičių surinkti archyviniai ir kiti duomenys. Pateikiama jo biografija.

Biržų spaustuvė, įkurta 1912 metais, buvo viena žinomiausių to meto Lietuvos spaustuvių. Ji turėjo oficialų pavadinimą „M.Yčo ir bendrovės spaustuvė”. Jau pirmaisiais Biržų spaustuvės gyvavimo metais buvo pradėtas ruošti spaudai ir spausdinti Stanislovo Matulaičio veikalas „Lietuvos tautos istorija“ („Šviesos“ b-vės leidinys).

Labai ilgai buvo manoma, kad Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė Biržų spaustuvininkams išleisti ir platinti S. Matulaičio „Lietuvių tautos istoriją“. Šio leidinio istoriografinėse apžvalgose buvo rašoma, kad „pastarasis spausdinys neišvydo pasaulio“ Taip pat buvo rašoma, kad po karo iš 5000 egzempliorių tiražu leistos S. Matulaičio „Lietuvių tautos istorijos“ 23 lankų pavyko sudaryti vos 13 ar 14 egzempliorių, kiti buvo sunaikinti.

Vieną iš išlikusių egzempliorių saugo Biržų krašto muziejus „Sėla“. Šiame pranešime ir norime pristatyti Biržų krašto muziejaus rinkiniuose saugomą originalų ir labai vertingą Stanislovo Matulaičio „Lietuvių tautos istorija su 4 žemlapiais ir paveikslėliais“ „Šviesos“ bendrovės leidinio Nr. 20 egzempliorių. Leidinys buvo išspausdintas M. Yčo ir bendrovės Biržų spaustuvėje 1913 m. Leidinį su kartu įrištais atsiminimais apie šios knygos likimą 1931 m. muziejui padovanojo Biržų spaustuvės vedėjas Juozas Masaitis.

P. Būtėnas lietuvių kalbos dėstyti į Panevėžio mokytojų seminariją atvyko nuo 1925 m. sausio. Greitai jis tapo aktyviu miesto kultūrinio intelektualinio gyvenimo dalyviu ir „Panevėžio balso“ bendradarbiu.

Vienas reikšmingesnių P. Būtėno darbų buvo „Kalbos kertelė“, „Panevėžio balse“ spausdinta nuo 1927 m. spalio 20 d. iki 1928 m. liepos 12 d., t. y. praktiškai vienerius mokslo metus. Kertelė turėjo neabejotinos įtakos miesto visuomenei: ją švietė lituanistiškai ir kartu skatino kalbėti kuo taisyklingesne lietuvių kalba, plėtė kultūrinį akiratį. Seminarijos moksleiviams tai buvo vertinga originali mokymo(si) priemonė. Juk parengtų vadovėlių gimtosios kalbos normoms geriau suvokti tada dar nebuvo.

Įdomu, jog į vienus ar kitus P. Būtėno siūlytus taisyti kalbos atvejus reaguodavo ir laikraščio skaitytojai, kartais kildavo ir diskusijų. Neabejotina, jog visa anuometinės „Kalbos kertelės“ medžiaga (ją sudaro 652 kalbos aiškinimai) tapo rimtu įpareigojimu ir patiems „Panevėžio balso“ leidėjams stengtis, kad visos publikacijos būtų parengtos kuo taisyklingesne kalba. Ir tas jiems sekėsi.