Prieš 120 metų, 1904 m. gegužės 7 d. buvo „laimėtas karas už lietuviškas literas“, kuris tęsėsi per 40 metų. Sugriuvo užtvanka, caro valdžios pastatyta lietuviškai spaudai lotyniškais rašmenimis. Jeigu spaudos draudimo metais pro šią užtvanką prasiskverbdavo tik nedideli lietuviškų leidinių upeliai iš užsienio, tai jai subyrėjus lietuviška spauda išsiliejo sraunia upe visoje Lietuvoje. Pasak profesoriaus Eduardo Volterio, per pirmąjį dešimtmetį po lietuviškos spaudos atgavimo buvo išleista daugiau knygų, negu per tris šimtus septyniasdešimt metų iki tol. Į šią sraunią spaudos tėkmę įsiliejo ir periodiniai leidiniai. Bibliografų duomenimis, 1905–1917 m. Lietuvoje ėjo daugiau kaip 200 lietuviškų periodinių leidinių. Vienas iš pirmųjų nepriklausomos Lietuvos periferijoje pradėtų leisti periodinių leidinių buvo 1924 m. vasario 16 d. pasirodęs laikraštis „Panevėžio balsas“, šiais metais minintis savo šimtmetį. Šio laikraščio išleidimas ir tolesnė jo raida buvo svarbi ne tik Panevėžio miestui, bet ir visam Panevėžio regionui.

Rengiama konferencija yra skiriama spaudos lietuviškais rašmenimis atgavimo 120-ųjų ir laikraščio „Panevėžio balsas“ įsteigimo 100-ųjų metinių paminėjimui. Susiedami šiuos du jubiliejus, konferencijos organizatoriai siekia pabrėžti spaudos atgavimo svarbą lietuviškos periodinės spaudos raidai ir kviečia panagrinėti Lietuvos periodinių leidinių tinklo formavimąsi ir plėtotę 1918–1940 m. pasiremiant Panevėžio regiono (Panevėžio ir Utenos apskritys) periodinės spaudos istorijos tyrinėjimais. Konferencijoje neapsiribojama periodinės spaudos lietuvių kalba leidybos ir sklaidos problematika, raginama pasidalinti naujomis įžvalgomis tyrinėjant ir Lietuvos tautinių mažumų periodinės spaudos raidą ir raišką.