Vladislovas Mickevičius (1838 m. – 1926m.) biografas, žurnalistas, bibliotekininkas, vertėjas ir leidėjas savo atsiminimuose prisistato paprastai: didžio tėvo mažas sūnus. Iš Adomo Mickevičiaus vaikų jis nugyveno ilgiausią ir aktyviausią gyvenimą palikdamas didžiulį savo kūrinių, prisiminimų, straipsnių ir knygų lobyną. Didelė ir viena svarbiausių jo kūrybos dalių – tėvynės paieškos. Tai ne tik abstrakčios Pono Tado Lietuvos įdėjos, su kurios vizija buvo augintas, bet ir realios valstybės, į kurią galima kada nors sugrįžti. Kur ir kas yra ta tėvynė? Jaunystėje ambicingas 1863-ųjų metų sukilimo šalininkas ieškojo jos savo protėvių krašte – Lietuvoje. O žiloje senatvėje, jau nepriklausomoje Lenkijoje, galiausiai taip ir nepajėgęs Jos – savo Tėvynės – atrasti ir mirė tame pačiame mieste kur gimė, augo ir praleido didžiąją gyvenimo dalį – Paryžiuje.

Pranešime per Vladislavo Mickevičiaus palikimą patyrinėsime Lietuvių išeivijos, atsidūrusios svetimam krašte dalią, jų pastangas rasti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje verčiančiame rinktis kuo tapti, bet ne kuo būti.