Heraldikos gimimas XII a. antrojoje pusėje yra neatsiejamas nuo riterystės, riterių turnyrų. Norint atpažinti apsišarvavusį riterį, reikėjo skiriamojo ženklo, kuriuo tapo herbas. Laikui bėgant herbai atsirado riterių (nuo karaliaus iki eilinio riterio) aplinkoje. Skirtingai nuo Vakarų Europos, LDK pirmieji herbai atsirado ir heraldikos tradicijos nusistovėjo vėliau. Pranešime nutarta atkreipti dėmesį į ilgus metus detalių tyrimų nesulaukusią Žemaitijos bajorų heraldiką. Ją sudaro vietinės kilmės, lenkiškieji, individualizuoti ir iš kitų Europos kraštų atkeliavę herbai. Šie herbai vaizduoti herbiniuose antspauduose, literatūroje, genealoginiuose medžiuose, architektūros interjeruose ir eksterjeruose ir pan. Iš Žemaitijos bajorų heraldikos šaltinių galime spręsti apie jų turtinę, visuomeninę padėtį, titulus, pareigybes ir svarbiausia – apie giminystę. Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. atsispindėjo dvejopai. Pirmuoju atveju, herbas vienalaukiame skyde žymėjo priklausymą giminei, šeimai. Antruoju atveju, jungtiniuose herbuose atsispindėjo kilmės, santuokos ryšiai. Ketvirčiuotuose herbuose kilmė buvo parodoma į pirmąjį lauką dedant iš tėvo paveldėtą herbą, į antrąjį – motinos, į trečiąjį bei ketvirtąjį – senelių iš tėvo bei motinos pusių herbus. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje išryškėjo tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Dvilaukiuose arba daugialaukiuose skyduose priekyje vaizduoti vyro, o gale – žmonos herbus. Pranešimo metu bus pristatomi heraldikos šaltiniai priklausę Bilevičiams, Chodkevičiams, Nagurskiams, Gorskiams, Kęstartams, Tiškevičiams, Valavičiams ir kt.