Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo visuomenė neišvengiamai turėjo išgyventi daugelį pasikeitimų, apėmusių įvairias politines, ekonomines, socialanes ir kultūrines gyvenimo sritis. Ne išimtis ir mentalinis klodas. XIX a., galima sakyti, įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas, sąlygotas priverstinio bajorystės patvirtinimo proceso. Dėl to turime neišsenkantį lobyną tikrų ir netikrų Lietuvos kilmingųjų genealoginių medžių, schemų, kilmės patvirtinimo dokumentų. Vis dėlto šiame kontekste radosi ir kitokio – egodokumentinio – pobūdžio genealoginiai šaltiniai. Kuo vieni ar kiti šaltiniai yra pranašesni už kitus? Pranešime genealoginiu aspektu bus plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Dienoraštis šiuo atveju yra svarbus ne tik kaip egodokumentikos, bet ir genealoginis šaltinis. Iš autorės žodžių matyti, kad to meto visuomenė yra tarsi voratinklis, išaustas iš giminystės ryšių gijų, kurios visos, tarpusavyje persipynusios, yra svarbios šio tinklo tvarumui ir tolimesniam egzistavimui. Dienoraštyje skleidžiasi genealogijos ir genealoginės savimonės paveikslas, prisodrintas asmeninių patirčių, individualių jausmų potėpiais. Pranešime bus gvildenama, kokie giminystės ryšiai atsiskleidžia, kokiais aspektais jie pristatomi, analizuojamos giminystės, jų puoselėjimo kategorijos emocijų istorijos kontekste.