„Žiburėlis“ – XIX a. pab.–XX a. I p. Lietuvoje bene ilgiausiai gyvavusi draugija. Ją 1883 m. Mintaujoje įkūrė G. Petkevičaitė-Bitė su bendraminčiais Jadvyga Juškyte, Vincu Kudirka ir Jonu Jablonskiu. Tikslas – remti gabius, mokytis norinčius, bet materialinių sąlygų neturinčius jaunuolius. Į klausimą, kodėl Bitei tas atrodė svarbu, atsako jos 1907 m. 8-ame „Lietuvos ūkininko“ numeryje išsakytas požiūris: „nebūtų verta tautos vardo ta visuomenė, kuri nesirūpintų savo priaugančiąja karta“.

„Žiburėlio“ parama besimokantiesiems nebuvo lengvai dalijama. Ją gavę kaimyninių ar tolesnių šalių universitetuose aukštojo išsilavinimo siekiantys asmenys savą gyvenimą kūrė su didele pareigos našta – baigę mokslus, jau kaip brandūs inteligentai privalėjo sugrįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui.

Dauguma paremtųjų tokias viltis pateisino. Jie tapo žinomais įvairių sričių (švietimo, politikos, teisės, literatūros, kalbotyros, dailės, medicinos ir kt.) specialistais ir aktyviais vis labiau laisvėjančią, pilietiškai ir tautiškai susipratusią Lietuvos visuomenę kuriančiais nariais, kai kurie – netgi jos lyderiais.

Beje, Lietuvos visuomenė pilietiškai, tautiškai ir kultūriškai augo bei stiprėjo ir per gerai „Žiburėlio“ draugijos aktyvistų organizuotą socialinių ryšių plėtros sąjūdį. Vienas jo rezultatų –šviečiamoji intelektualinė skirtingų kartų veikla įvairiose Lietuvos vietovėse.

Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje, Šiauliuose ir kitur įkurti šios draugijos skyriai sudarė puikias popamokinės veiklos sąlygas skleistis jauniesiems mokyklų talentams, per viešas paskaitas, vaidinimus, choristų rengiamus koncertus, šventes ar net operečių pastatymus, kas ypač būdinga Panevėžio atvejui, „Žiburėlis“ prasmingai telkė įvairių profesijų ar pomėgių turinčius suaugusiuosius.

Visa tai pilietiškai stiprino vietos bendruomenes, plėtė jų narių akiratį, ugdė patriotines nuostatas, skatino veikti dar aktyviau.