Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo visuomenė neišvengiamai turėjo išgyventi daugelį pasikeitimų, apėmusių įvairias politines, ekonomines, socialanes ir kultūrines gyvenimo sritis. Ne išimtis ir mentalinis klodas. XIX a., galima sakyti, įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas, sąlygotas priverstinio bajorystės patvirtinimo proceso. Dėl to turime neišsenkantį lobyną tikrų ir netikrų Lietuvos kilmingųjų genealoginių medžių, schemų, kilmės patvirtinimo dokumentų. Vis dėlto šiame kontekste radosi ir kitokio – egodokumentinio – pobūdžio genealoginiai šaltiniai. Kuo vieni ar kiti šaltiniai yra pranašesni už kitus? Pranešime genealoginiu aspektu bus plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Dienoraštis šiuo atveju yra svarbus ne tik kaip egodokumentikos, bet ir genealoginis šaltinis. Iš autorės žodžių matyti, kad to meto visuomenė yra tarsi voratinklis, išaustas iš giminystės ryšių gijų, kurios visos, tarpusavyje persipynusios, yra svarbios šio tinklo tvarumui ir tolimesniam egzistavimui. Dienoraštyje skleidžiasi genealogijos ir genealoginės savimonės paveikslas, prisodrintas asmeninių patirčių, individualių jausmų potėpiais. Pranešime bus gvildenama, kokie giminystės ryšiai atsiskleidžia, kokiais aspektais jie pristatomi, analizuojamos giminystės, jų puoselėjimo kategorijos emocijų istorijos kontekste.
Kategorija: Pranešimai
Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje–XVIII a.
Heraldikos gimimas XII a. antrojoje pusėje yra neatsiejamas nuo riterystės, riterių turnyrų. Norint atpažinti apsišarvavusį riterį, reikėjo skiriamojo ženklo, kuriuo tapo herbas. Laikui bėgant herbai atsirado riterių (nuo karaliaus iki eilinio riterio) aplinkoje. Skirtingai nuo Vakarų Europos, LDK pirmieji herbai atsirado ir heraldikos tradicijos nusistovėjo vėliau. Pranešime nutarta atkreipti dėmesį į ilgus metus detalių tyrimų nesulaukusią Žemaitijos bajorų heraldiką. Ją sudaro vietinės kilmės, lenkiškieji, individualizuoti ir iš kitų Europos kraštų atkeliavę herbai. Šie herbai vaizduoti herbiniuose antspauduose, literatūroje, genealoginiuose medžiuose, architektūros interjeruose ir eksterjeruose ir pan. Iš Žemaitijos bajorų heraldikos šaltinių galime spręsti apie jų turtinę, visuomeninę padėtį, titulus, pareigybes ir svarbiausia – apie giminystę. Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. atsispindėjo dvejopai. Pirmuoju atveju, herbas vienalaukiame skyde žymėjo priklausymą giminei, šeimai. Antruoju atveju, jungtiniuose herbuose atsispindėjo kilmės, santuokos ryšiai. Ketvirčiuotuose herbuose kilmė buvo parodoma į pirmąjį lauką dedant iš tėvo paveldėtą herbą, į antrąjį – motinos, į trečiąjį bei ketvirtąjį – senelių iš tėvo bei motinos pusių herbus. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje išryškėjo tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Dvilaukiuose arba daugialaukiuose skyduose priekyje vaizduoti vyro, o gale – žmonos herbus. Pranešimo metu bus pristatomi heraldikos šaltiniai priklausę Bilevičiams, Chodkevičiams, Nagurskiams, Gorskiams, Kęstartams, Tiškevičiams, Valavičiams ir kt.
Valstybės teismų pareigūnų antspaudai – svarbus šaltinis Lietuvos XVI–XVIII a. genealogijos tyrimams
Valstybės teismų (žemės, pilies ir pakamario) pareigūnų antspaudai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII a. yra mažai tyrinėta tema, tačiau valstybės teismų pareigūnų antspauduose išsaugota giminės istorija yra neįkainojamas ir unikalus šaltinis genealogijos tyrimams.
Pavyzdžiui, remdamiesi apie du šimtus nepublikuotų, archyvinių šaltinių analize, pagal vaizdulio heraldiką žemės teismo pareigūnų – teisėjų ir pateisėjų – herbinius antspaudus skirstome į dvi grupes:
- Kai vaizdulyje vaizduojamas vienas herbas.
- Kai vaizdulyje vaizduojamas daugiau negu vienas arba jungtinis herbas.
Žemės teismo pareigūnų antspaudų heraldika nebuvo kaip nors reglamentuojama. Žemės teismo pareigūnai galėjo pasirinkti, ar vaizduoti herbą su viena figūra, ar jungtinį. Paprastai viename lauke vaizduotas tos giminės herbas – jo figūra. Jungtiniuose herbuose labiausiai paplito keturių laukų skydai. Kita vertus, nuo pat XVI a. antros pusės antspauduose randame net sudėtingesnių jungtinių herbų su penkių laukų skydais, kuriuose pavaizduoti tėvo, motinos, senelių, kartais net prosenelių herbai. Sudėtingesnieji jungtiniai herbai pabrėžė ne tik spaudo savininko kilmingumą, bet ir jo giminystės ryšius. Panaši heraldika yra vaizduojama pilies ir pakamario teismų pareigūnų antspauduose.
Valstybės teismų pareigūnų antspaudai taip pat yra labai svarbus ir unikalus šaltinis ne tik genealogijos, bet ir prozopografijos tyrimams.
Kas yra lietuvis? Vladislavo Mickevičiaus tėvynės paieškos
Vladislovas Mickevičius (1838 m. – 1926m.) biografas, žurnalistas, bibliotekininkas, vertėjas ir leidėjas savo atsiminimuose prisistato paprastai: didžio tėvo mažas sūnus. Iš Adomo Mickevičiaus vaikų jis nugyveno ilgiausią ir aktyviausią gyvenimą palikdamas didžiulį savo kūrinių, prisiminimų, straipsnių ir knygų lobyną. Didelė ir viena svarbiausių jo kūrybos dalių – tėvynės paieškos. Tai ne tik abstrakčios Pono Tado Lietuvos įdėjos, su kurios vizija buvo augintas, bet ir realios valstybės, į kurią galima kada nors sugrįžti. Kur ir kas yra ta tėvynė? Jaunystėje ambicingas 1863-ųjų metų sukilimo šalininkas ieškojo jos savo protėvių krašte – Lietuvoje. O žiloje senatvėje, jau nepriklausomoje Lenkijoje, galiausiai taip ir nepajėgęs Jos – savo Tėvynės – atrasti ir mirė tame pačiame mieste kur gimė, augo ir praleido didžiąją gyvenimo dalį – Paryžiuje.
Pranešime per Vladislavo Mickevičiaus palikimą patyrinėsime Lietuvių išeivijos, atsidūrusios svetimam krašte dalią, jų pastangas rasti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje verčiančiame rinktis kuo tapti, bet ne kuo būti.
Genealogijos ir vietos istorijos tyrimų galimybės Panevėžio krašte
Genealogija – istorijos mokslo pagalbinė disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.
Lietuvoje giminystės ryšiai dažniausiai aptinkami lokalizuotose vietovėse. Tyrinėjant Panevėžio krašto bažnyčiose esančius archyvus, galima nustatyti XVIII–XX a. pr. esančių pavardžių ir vietovių sąsajas ir ribas. Daugeliu atveju vietos istorija ir nulėmė pavardžių atsiradimą tam tikrose teritorijose. Kaip pavyzdys paslaptingasis Liaudos kraštas, reikalaujantis dar daugiau, nei dabar, išsamių tyrimų ir rimtos jų analizės. Tam darbui nemaža medžiagos galima surasti Lietuvos Valstybės Istorijos archyve. Negalima pamiršti, jog ne tik metrikų įrašai, bet ir įvairūs dokumentai – įvairios dalykinės bylos, susirašinėjimai, surašymai – yra išlikę ir saugojami dažnoje krašto bažnyčioje.
Kol valstybės institucijos sunkiai susitaria dėl tolimesnių veiksmų plano išsaugojant istorines krikšto, santuokos, priešsantuokinės, mirties, gyventojų surašymų knygas, vietiniai krašto paveldo puoselėtojai stengiasi visus šiuos įrašus padaryti prieinamus virtualioje erdvėje, ir knygas, parašytas genealogine tema, dovanoti bibliotekoms. Virtualioje erdvėje atsiradusių įrašų naudojimas yra prieinamesnis ne tik krašto gyventojams, bet ir išeiviams iš Lietuvos.
Galėtume atlikti daug mokslinių tyrimų genealogijos, medicinos istorijos ir statistikos srityse, jeigu, naudodamiesi šiuolaikinėmis paieškų ir apdorojimo sistemomis, visą skenuotą informaciją perkeltume į virtualią erdvę. Genealogijai ir vietos istorijai atsiveria ir nauja tyrimų erdvė – genetiniai tyrimai. Šių tyrimų kolekcijos svarbios lietuvių tautos genofondo išaiškinimui remiantis genealogijos, genetikos ir istorijos pagrindais.
Ar lengvai randame suskaitmenintus genealogijos ir lokalinės istorijos išteklius?
Suskaitmenintų kultūros vertybių gausa bei įvairovė kelia visuomenės susidomėjimą jomis. Viena iš plačiai naudojamų kultūros objektų grupių yra istoriniai bažnytiniai dokumentai, kuriais remiantis atliekami įvairūs moksliniai, genealoginiai tyrimai. Šie duomenų šaltiniai pasklidę įvairiose valstybinėse ir privačiose interneto saugyklose.
Dėl įvairių priežasčių tyrinėtojams tenka ieškoti informacijos skirtingais būdais skirtingose informacinėse sistemose. Tačiau visuomenė turi poreikį lengvai rasti suskaitmenintus genealogijos išteklius ne tik pagal raktažodžius, bet ir pagal erdvinę kontekstinę informaciją. Siekiant skatinti visuomenės domėjimąsi kultūros vertybėmis 2017 metais viešoji įstaiga „Genčių genealogija“ vykdė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Skaitmeninis bažnyčių žemėlapis“. Šis projektas unikalus siekiu integruoti skirtingas istorinių šaltinių ir suskaitmenintų kultūros objektų bei genealoginių tyrimų sistemas, pasklidusias internete, į vientisą geografinę informacinę sistemą.
Projekto vykdymo metu buvo sukurta inovatyviomis technologijomis paremta internetinė paslauga, apjungianti skirtingų sričių bei tipų suskaitmenintus kultūros objektus, tarpusavyje geografiškai susietus per Lietuvos bažnyčias. Projekto rezultatas – Genealogijos atlasas – Lietuvos bažnyčių žemėlapių ir paslaugų rinkinys, skirtas genealogijos tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems savo kilme ir krašto istorija.
Apie Tėvynės pažinimą praeityje
Gyvenamosios aplinkos ir krašto pažinimas kaip mokinių auklėjimo priemonė Nepriklausomybės metais peraugo į kraštotyros sąjūdį. Tuomet buvo organizuojamos ekskursijos, užrašinėjama tautosaka, papročiai, renkami eksponatai, steigiami mokykliniai muziejai, rengiami vakarėliai panaudojant kraštotyros medžiagą. Mokiniai buvo skatinami pažinti tautosaką ir tautodailę, ja remtis savo kūryboje. Ekskursijos ir kelionės buvo vertinamos kaip „būtina patriotinio įsisąmoninimo priemonė“ (Maceina A. Tautinis auklėjimas. Kaunas, 1991, p. 260).
Kraštotyros sąjūdis mokyklose buvo humanitarinės krypties, o veiklos apimtis ir tematika daugiausia priklausė nuo to, kaip mokytojai suvokė kraštotyros reikšmę vaiko ugdymui. Mokytojo kraštotyrininko darbas turėjo dvejopą paskirtį: pirma, padėti vietos gyventojams pažinti gimtinę; antra, palengvino mokytojo darbą, nes mokydamas vaikus jis rėmėsi aplinkos pažinimu.
Tautinio auklėjimo koncepcijos kūrėjai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teoriškai pagrindė kraštotyros auklėjamąją reikšmę. Stasys Šalkauskis skyrė svarbiausius tautinio auklėjimo elementus: kalbos, tautos praeities ir dabarties, jos kultūrinių tradicijų, etninių savybių, krašto geografijos ypatybių pažinimą. Antanas Maceina kraštotyrą apibūdino kaip tėviškės mokslą, iškeldamas jos reikšmę tautiniam patriotiniam auklėjimui.
Tėvynės pažinime išryškinamos trys pagrindinės žinių sritys: gamtotyra, tautotyra ir žemėtyra.. Tarp lietuviškos mokyklos kūrėjų – nemažai su Panevėžiu miestu ir rajonu susijusių žymių pedagogų dr. T. Bukauskienė, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė- Dobilas, M. Grigonis, J. Elisonas, J. Laužikas). Jų mintys ir darbai puoselėjo tautinės mokyklos idėjas. Jomis ir remiamasi pranešime apie Tėvynės pažinimą ir jo svarbą. Nepriklausomybės metais buvo skelbiama idėja: išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė.