Pranešime pristatoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rengiama vieno iškiliausių visuomenės veikėjų – daktaro Jono Basanavičiaus – bibliografija, kurioje išsamiai fiksuojamas turtingas jo rašytinis palikimas, atskleidžiama jo darbų bei publikacijų apie jį visuma. Apžvelgiami bibliografijos rengimo principai, atrankos kriterijai, struktūra, tematika. Aptariama, kaip duomenų bazėje sukaupta gausi bibliografinė medžiaga pasitarnaus Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos tyrėjams, leis į jį pažvelgti iš jo paties publikacijų, nušvies ne tik jo biografijos įvykius, bet ir to meto politines, socialines, ekonomines aktualijas.
Kategorija: Pranešimai
Lietuviško tapatumo raiška Adomo Varno ir jo bičiulių laiškuose XX a. pradžioje
XX a. pradžioje daug lietuvių studijavo Krokuvos ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose. Vienas iš kultūros centrų tapo 1904 metais Adomo Varno ir Juozapo Albino Herbačiausko iniciatyva įkurta lietuvių draugija „Rūta“. Jos nariai, dailininkai A. Varnas, Adalbertas Staneika, Petras Rimša, muzikas Zigmantas Skirgaila ir kiti, ne tik susitikimuose, bet ir laiškuose kėlė aktualias to meto kultūros problemas, sprendė tapatumo klausimus ir su tuo susijusias savo, kaip menininkų, raiškos galimybes. Bene ryškiausiai tai išreikšta A. Varno laiške A. Staneikai : „Aš esu aš – lietuvis – Adomas Varnas…“ (pabraukta originale).Geriausias sąlygas skleistis lietuviškai tapatybei tuo metu jie matė Lietuvos kaime. Vienas svarbiausių tokių centrų tampa Medvilionių dvaras (Joniškio rajonas). Nemaža dalis šio susirašinėjimo yra neskelbta. To meto laiškų analizė ir jų publikacija yra svarbi suvokti lietuvių tautos kelią į nepriklausomybę.
Juozo Miltinio autobiografija: tekstas ir kontekstas
Pranešimo tikslas – pristatyti vieną režisieriaus Juozo Miltinio autobiografiją, jos atsiradimo istoriją; išanalizuoti užrašytos informacijos apie savo asmenį tikslą, būdą ir struktūrą; pateikti, kaip asmenybės požiūrį į save keičia politinės, kultūrinės ir socialinės aplinkybės; rekonstruoti remiantis šia autobiografija režisieriaus gyvenimo programą ir kūrybinės veiklos scenarijų; parodyti, kaip žinomos asmenybės autobiografija reflektuoja požiūrį į aplinką, tarpusavio santykius, epochos kontekstą.
Tremtinių ir politinių kalinių laiškai Antanui Vienuoliui-Žukauskui: ką naujo sužinome apie rašytoją?
Antanas Vienuolis-Žukauskas (1882–1957) – iš Anykščių kilęs rašytojas prozininkas, dramaturgas, vaistininkas, pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose – įkūrėjas 1927-aisiais, 1947–1957 metų Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Šiandienai iš viso surinkta apie 200 iki šiol niekur neskelbtų, daugiausia 6-ajame dešimtmetyje rašytų laiškų, atvirlaiškių bei telegramų iš įvairių Lietuvos atminties institucijų fondų ir rinkinių. Net 40 laiškų sudaro A. Vienuolio ir advokato, teisininko, valstybės ir visuomenės veikėjo, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo, keturis kartus kalinto, buvusio Sibiro tremtinio Zigmo Toliušio (1889–1971) nuoseklų epistolinį dialogą. Antrąjį laiškų bloką sudaro įvairių tremtinių ir politinių kalinių laiškai A. Vienuoliui (taip pat vienas kitas A. Vienuolio laiškas ar jo juodraštis atitinkamam adresatui).
Šis epistolinis palikimas sugriauna mitą apie A. Vienuolį, kaip „prisitaikiusį“ ir „paklusnų“ tarybinį rašytoją bei „nematomą“ Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Iš A. Vienuolio ir Z. Toliušio epistolinio dialogo bei A. Vienuoliui adresuotų tremtinių ir politinių kalinių laiškų turinio atsiskleidžia iki šiol nenušviesta vieno žymiausių Anykščių krašto rašytojo ir muziejininkystės pradininko biografijos pusė. Kaip liudija surinkti laiškai, A. Vienuolis pats tiesiogiai ar tarpininkaujant kitiems patikimiems asmenims, tarp jų ir Z. Toliušiui, tremtinius ir politinius kalinius gausiai rėmė pinigais, maisto, vaistų ir lietuviškų knygų siuntiniais, o daliai jų, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų ir VRM dokumentų skyriuose saugomose tremtinių ir politinių kalinių bylose išlikusiais oficialiais raštais ir kitais dokumentais, padėjo net sugrįžti iš tremties į Lietuvą.
Panevėžietis knygotyrininkas Nojus Feigelmanas (1918–2002)
Knygotyrininkas Nojus Feigelmanas paliko svarų indėlį Lietuvos knygotyros moksle. 40 metų paskyręs Vilniaus universiteto bibliotekai, jis buvo ilgametis Retų spaudinių skyriaus vedėjas: rengė knygų katalogus, parašė ne vieną knygotyros straipsnį, skaitė pranešimus konferencijose, organizavo parodas ir dalyvavo susigrąžinant Vilniaus universiteto knygas. Išskirtinės reikšmės yra jo ilgus metus rengtas ir 1975 m. publikuotas fundamentalus mokslo veikalas „Lietuvos inkunabulai“. Tai pirmas sisteminis inkunabulų tyrimas, lėmęs inkunabulistikos mokslo pradžią Lietuvoje. Minint N. Feigelmano gimimo šimtmetį, panaudojus literatūros ir archyvinių šaltinių analizę, pranešime bus pateikiama naujų biografinių N. Feigelmano gyvenimo faktų, kalbama apie jo vaikystę ir mokslus Panevėžyje, atskleidžiami kiti jo gyvenimo aspektai siekiant išsiaiškinti N. Feigelmano kelią į knygotyrą. Daroma išvada, kad N. Feigelmano gyvenime jį visą laiką lydėjo knyga.
Ar esama sąsajų tarp genealoginių tyrimų ir nacionalinio saugumo?
Norėčiau parengti pranešimą tema „Genealogija ir nacionalinis saugumas“, remdamasis savo giminės patirtimi, kokios permainos įvyko mūsų mažoje giminės bendruomenėje (60–80 žmonių), kol buvo rašoma knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“.
Užtruko 15 metų, kol parengiau šią 700 psl. knyga. Per tą laiką mes rengėme giminės susitikimus, lankėme istorines vietas, kur gyveno protėviai, kur jie palaidoti, drauge keliavome, vaišinomės, lankėme kabus ir bažnyčias, kuriose jie meldėsi. Įvyko tam tikrų sąmonės lūžių. Apie tai norėčiau kalbėti. Ir pasvarstyti ar nebūtų prasminga tokią patirtį taikyti ir platesniu mastu.
Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas. Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J.Basanavičius, V. Kudirka J. Marcinkevičius!). Tai labai rimtas šiandienos iššūkis.
Tuo metu genealogijos potencialas, siekiant tvaresnių ryšių su savo žeme, yra svarus istorinės ir kultūrinės atminties išteklius, kuris iki šiol, mano nuomone, nepakankamai panaudojamas, nepaisant to, kad susidomėjimas savo šaknimis didėja. Ir tai natūralu: daugeliui žmonių jo praeitis ir kilmė rūpi.
Plačiau ta tema čia.
Bajorų Mongirdų genealogija
1413 m. Horodlės unija atnaujino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą tarp Jogailos ir Vytauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorai gavo tokias pat teises bei herbus, kokius turėjo ir Lenkijos karalystės šlėkta. Adaptuotą Wadwicz herbą gavo vienas įtakingiausių Lietuvos didikų Petras Mangirdaitis. Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) veikale „Lietuvos D. K. bajorijos herbynas“ teigia, kad iš Petro Mangirdaičio sūnaus Daukšos kilo pavardė Daukša, sūnaus Narušo – Naruševičius, Daugirdo – Daugirdas, o iš anūko Hanuso sūnaus Adomo kilo pavardė Adamkus. Pirmosios P. Mangirdaičio žmonos vienintelis sūnus Jonas-Petraitis Mangirdaitis pratęsė Mongirdų pavardę.
Deja, bajorų Mongirdų genealogija Lietuvoje dokumentaliai fiksuojama tik nuo 1698 m. kovo 17 d. dovanojimo akto, aktikuoto Žemaitijos žemės teisme, pagal kurį Vaclovas Mongirdas Gonkainių (Baisogalos vlsč., Radviliškio r.) dvarą su valstiečiais padovanojo savo sūnums Baltramiejui ir Andriejui.
1864 m. sudarytas Mongirdų genealoginis medis apima 6 kartas, 54 asmenis. Neminimos nei žmonos, nei dukterys. Šiame giminės medyje vienintelė paminėta moteriškosios giminės atstovė yra Zofija Mongirdaitė, gimusi 1860 m. rugpjūčio 1 d. Pikturnų dvare (Betygalos parap.).
2017 m. J. Klietkutės sudarytas bajorų Mongirdų giminės medis apima 12 kartų, 124 asmenis, iš kurių 74 vyrai ir 50 moterų.
Pagrindinis šaltinis, padėjęs atkurti Mongirdų giminės moteriškąją pusę – bažnytinių Krikštų, Santuokų ir Mirimų metrikų knygos, kuriose įrašytos moterys ir jų mergautinės pavardės. Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonde 391 yra jau surinktų bajorijos giminės medžių. Daug informacijos pateikia ir tyrinėjamo laikotarpio spauda, kurią galima skaityti internete epaveldas.lt. Nemažai Mongirdų giminės faktų radau kasmet išleidžiamoje knygelėse „Памятная книжка Виленской губернии“, „Памятная книжка Ковенской губернии“ ir adresų.
Karpių giminės genealoginiai tyrimai: prozopografinių tyrimų galimybių nustatymas
Karpiai – garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminė, pasižymėjusi LDK politinėje ir švietėjiškoje veikloje. Daugiausiai giminė pagarsėjo XVIII–XIX a., kai gyveno žymiausi ir aktyviausi Karpių giminės atstovai. Ši giminė nepasižymi istorinių tyrimų gausa, nors laikas nuo laiko atsiranda naujų darbų. Daugiausiai jie orientuoti į atskirą Karpių giminės atstovų veiklos analizę, o giminės kilmės ir genealoginiai tyrimai yra atsidūrę tam tikroje aklavietėje. Šiuo metu labai perspektyvus metodas analizuoti kilmingoms šeimoms yra prozopografija. Ji analizuoja asmenį, aplinką, socialinį statusą, karjerą, galios kaupimą, politinę įtaką ir kitus veiksnius. Nagrinėdama ryšius tarp individų ir nuolat juos vertindama tarpusavio sąveikų aspektu. Be to, perspektyvoje prozopografinė analizė sukuria idealų pagrindą asmens istoriniam biografiniam tyrimui. Pranešime grįžtama į Karpių giminės pradžią, aptariamos giminės legendinės kilmės ir jos pradininko LDK pasirodymo teorijos bei aiškinamasi, kiek dabartiniai Karpių giminės kilmės tyrimai įgalina produktyvų prozopografinių tyrimų taikymą. Kadangi prozopografijoje vienas svarbiausių metodų yra genealoginis, pranešime aptariama Karpių giminės genealoginio medžio tyrimų problematika.
Lietuvos partizanų genealoginiai tyrimai: vienas ar du gyvenimai?
1920–1940 m. Kauno gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis
Pranešime pristatomas Kauno regioniniame valstybės archyve (Kauno miesto savivaldybės pasų skyriaus fonde (f. 66)) saugomas gausus šaltinių masyvas – Lietuvos Respublikos piliečio/ės vidaus pasų korteles, kurios yra vertingas šaltinis genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimams. 1920–1940 m. Kauno mieste išduotų vidaus pasų kortelių duomenys (asmens vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, specialybė (užsiėmimas), tikėjimas, tautybė, šeimyninė padėtis, žinios apie karo prievolės atlikimą, žymos apie dokumentus, pagal kuriuos išduotas vidaus pasas (gimimo metrikai, santuokos liudijimai, vidaus pasai, tremtinio liudijimai ir pan.), vidaus paso turėtojo parašas ir fotografija) yra svarbus šaltinis ieškant informacijos apie atskirus asmenis ir ištisas šeimas, kurie minėtu laikotarpiu gyveno Kaune – tuometinėje laikinojoje sostinėje. Statistiškai apdorėjus ir išanalizavus minėtus vidaus pasų kortelių duomenis nustatyta, iš kokių vietovių buvo kilę tarpukario kauniečiai, kokia buvo jų sudėtis pagal tautybę, tikėjimą, specialybę ir kt. Vidaus pasų kortelėse esančios fotografijos byloja apie nagrinėjamo laikmečio kauniečių aprangos stiliaus tendencijas ir pan. Vidaus pasų kortelėse yra duomenų, liudijančių apie atskirų asmenų ir šeimų priverstines migracijas (įrašai apie Pirmojo pasaulinio karo tremtinio liudijimus). Pasų kortelės atskleidžia ženklios tarpukario kauniečių dalies reikšmingas sociodemografines charakteristikas, kurios yra svarbios įvairaus pobūdžio lokalinės istorijos tyrimams.