Kategorija: Pranešimai

Pasaulio latvių dokumentai Latvijoje: latvių menininko Janio Cirulio pavyzdys (1908—1995)

Paskelbta

Svarbi Latvijos istorijos dalis yra išeivijoje sukurtas kultūrinis ir materialus turinys. Po Latvijos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo (1990m.), Latvijos nacionalinis archyvas, kuris 1992 m. tapo nepriklausomas nuo Sovietų valdžios, kartu su muziejais, bibliotekomis ir švietimo įstaigomis 1995 m. pradėjo kurti katalogą „Pasaulio latvių dokumentai Latvijoje“. Šis katalogas perteikia bendrą vaizdą istorinio, kultūrinio ir meninio turinio, sukurto išeivijos latvių ir saugomo Latvijoje. Išeivijos tyrinėjimo galimybės Latvijos nacionaliniame archyve yra išties plačios, nes archyvas skatina latvių visuomenės darbuotojų išeivijoje fondo kūrimą.

Viena iš išeivijos fondo grupių Latvijos nacionaliniame archyve yra menininkai. Pranešime bus aptartas menininko Janio Cirulio (1908–1995) fondas. 1945 m. gegužę Cirulis pabėgo į Švediją „paskutiniu laivu“ iš Liepojos. Savo talento dėka, menininkas greitai buvo pastebėtas ir pradėjo dirbti iliustratoriumi etnografijos ir archeologijos srityse. 1956 m. jis persikraustė į Jungtines Amerikos Valstijas. Ir čia menininkas nebuvo be darbo – nuo 1956 m. iki 1960 m. Cirulis kūrė iliustracijas mašinų ir geografijos vadovėliams ir antropologijoms, po to iki 1991 m. jis buvo iliustratoriumi Bendrosios ir Vaikų chirurgijos, Vėžio tyrimų centruose Harvardo universiteto Medicinos mokykloje Bostone. Šalia iliustratoriaus darbo, jis nutapė dešimtis paveikslų. Sunkiai ir atkakliai dirbdamas Cirulis pelnė tarptautinį pripažinimą. Viena iš pagrindinių varomųjų jėgų buvo būtent menininko „latviškumas“ – jis norėjo išdidžiai parodyti, kad latvių menininkas gali lygiaverčiai konkuruoti su kitų tautų menininkais.

Šio pranešimo tikslas yra atspindėti latvių menininkų fondo svarbą Latvijos nacionaliniame archyve. Šis fondas turi neįkainojamos vertės dviem aspektais – jis leidžia latvių tautai pažinti menininkus, kurie šiandien nebėra lengvai pažįstami ir parodo latvių menininkų pastangas išsaugoti latvių nacionalinį meną išeivijoje.

Duomenys apie istorines fotografijas — „Ajapaik.ee“ patirtis

Paskelbta

Ajapaik.ee – tai sutelktinių išteklių panaudojimo platforma, skirta praturtinti istorinę vaizdinę medžiagą papildomais metaduomenimis, kuriuos pateikia platformos nariai. Nuo platformos įsteigimo 2011 m. pagrindinės veiklos apsiribojo geografinių žymų priskyrimu vaizdams ir jų perfotografavimu, bet 2019 m. atsirado naujas svarbus įrankis – automatinis veidų atpažinimas, kuris leido priskirti veidams žymas. Platesnė šio projekto idėja yra paskatinti vartotojus įsitraukti ir tapti suskaitmeninto kultūrinio palikimo bendraautoriais ir taip pat užtikrinti, kad turinys būtų lengviau ir įvairiau pasiekiamas (pvz. atsispindėtų žemėlapyje) ir neapsiribotų tradicine tekstine paieška oficialiose paveldo saugyklose.

Iki šiol platforma daugiausia kaupė estišką turinį ir turėjo estų vartotojų bazę, bet ji neapsiriboja vien Estija, vis dažniau randasi turinio ir iš kitų šalių, pavyzdžiui Suomijos. Iki 2019 m. balandžio mėnesio Ajapaik platforma buvo sukaupusi 160 000 vaizdų, 8600 narių priskyrė geografines žymas 95 000 vaizdų, 264 nariai pateikė 12 500 perfotografuotų istorinių vaizdų.

Žmonių atpažinimas ir pažymėjimas vaizdinėje medžiagoje yra itin svarbus genealoginiams tyrimams ir diasporos fotografijų kolekcijoms. Šios kolekcijos fotografijose daugiausia vaizduojami žmonės, identifikuoti ir apibūdinti jose esančius žmones yra skubus darbas, nes lieka vis mažiau ir mažiau žmonių, kurie gali tai padaryti. Įgalinti žmones prisidėti per sutelktinių išteklių panaudojimo platformą šioje situacijoje yra išties patogu.

Lietuvių išeivijos dokumentinis paveldas JAV nacionaliniame archyve

Paskelbta

2000 m. Lietuvos centrinis valstybės archyvas pasipildė 30 mikrofilmų (LCVA, fondas MK-6). Juose yra Jungtinių Amerikos valstijų nacionaliniame archyve (NARA) saugomų dokumentų apie Baltijos šalių politinę ir ekonominę padėtį, tarptautinius santykius ir Lietuvą atskirai kopijos (dokumentų chronologinės ribos: 1918-1944 m.). Ši dovana paskatino pasidomėti kokios ir kiek dar žinomos/nežinomos medžiagos apie Lietuvą esama už Atlanto (chronologinės ribos: 1945-1990 m.). Neabejotina, kad Vašingtone, minėto JAV nacionalinio archyvo fonduose nesunkiai aptiksime egzilinės Lietuvos diplomatinės tarnybos narių pavardes. Tad klausimas: kuris, remiantis minėto JAV archyvo duomenimis, iš lietuvių diplomatų buvo geriausiai žinomas ir pažįstamas? Kitas klausimas: apie kuriuos kitus lietuvius ir kokios archyvinės medžiagos apie juos esama Vašingtone?

Urugvajaus lietuvių bendruomenės kultūros veikėjų archyvinis palikimas

Paskelbta

2019 m. sausio-vasario mėnesiais vykdėme ekspedicija į Urugvajų, kurios metu į Lietuvą pargabenta daugiau nei 100 kg archyvinių dokumentų. Didžioji jo dalis – Urugvajaus lietuvių bendruomenės archyvinis palikimas.

Tiksliai nėra žinoma, kada atvyko pirmieji lietuviai, tačiau didžiausia emigracijos banga prasidėjo 1928 m. Tarp išvykusiųjų nemažai kairiosios politinės minties šalininkų, nepritarusių Smetonos režimui ir idėjoms. Iki 1935 m. į Urugvajų atvyko apie 10 tūkst. emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Didžioji dalis – menkai išsilavinę darbininkai, susigundę galimybe lengvai užsidirbti. Deja, daugeliui į Lietuvą grįžti nepavyko, todėl siekdami įsitvirtinti, ėmė burtis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, ši taip pat turėjo savo kūrėjus, mokėjusius garsais ar vaizdais išreikšti kolektyvinę atmintį. Urugvajaus lietuvių bendruomenėje kūrėjų nebuvo daug, bet garsiausi jų buvo itin gerbiami. Tai Alfredo Stanevičius ir Vytautas Dorelis. Jų darbai lengvai atpažįstami bendruomenei ir iki pat šiol yra svarbi kuriamo identiteto dalis. Savo pranešime pristatysiu šių asmenybių kūrybinę veiklą, sąsajas su Lietuva, svarbą bendruomenei bei kūrybinį palikimą.

Latvijos Laisvės radijo garso įrašų rinkinys Latvijos nacionalinėje bibliotekoje

Paskelbta

2014 m. Audiovizualinė Latvijos nacionalinės bibliotekos (NLB) kolekcija sulaukė pasiūlymo iš Stenfordo universiteto, Huverio bibliotekos ir archyvų instituto tapti Laisvo Europos radijo „Radio Free Europe“/ „Radio Liberty“ skaitmenintų latvių naujienų tarnybos įrašų prieigos tašku mainais į Anglų kalbos metaduomenų teikimą Huverio institutui.

Šie latvių naujienų tarnybos įrašai sudaro nemažą dalį skaitmeninių audiovizualinių išteklių Latvijos nacionalinėje bibliotekoje: http://dom.lndb.lv/data/obj/70240.html. Čia kaupiami ir išsamūs metaduomenys apie pranešėjus, turinio santraukas ir temas. Kolekcija yra itin vertinga tyrimų ir edukacijų tikslais.

Šių įrašų turinys pateikia išsamų kultūrinio ir politinio latvių gyvenimo užsienyje paveikslą. Jį sudaro interviu su garsiais poetais, menininkais, muzikantais ir rašytojais, kurie buvo aktyvūs latvių bendruomenės nariai; transliacijos iš latvių kultūros renginių; pačių autorių skaitomi fragmentai iš jų knygų; atsiminimai apie patirtis išgyventas Sovietų okupacijos metu; ir, žinoma, daug politinių pranešimų bei interviu su politikais.

Teisiniai ir psichosocialiniai veikėjų asmeninių archyvų paieškos aspektai, arba kaip aš paveldėjau „Dirvos“ redaktoriaus (1968–1991) Vytauto Gedgaudo asmeninį archyvą

Paskelbta

Pranešime bus pristatytos dvidešimt trejus metus „Dirvos“ laikraštį (JAV), redagavusio visuomenės veikėjo, redaktoriaus, žurnalisto Vytauto Gedgaudo (1912-1999) asmeninio archyvo paieškų ir pargabenimo į Lietuvą peripetijos.

Šio atvejo pagrindu pranešimo autorė pasidalins ne tik savo patirtimi ieškant Vytauto Gedgaudo kūrybinio ir žurnalistinės veiklos palikimo, bet taip pat ir aptars bei pateiks savo pastebėjimų dėl lietuviškos kultūros, spaudos, išeivių organizacijų veikėjų asmeninių archyvų paieškų, išsaugojimo ir ypač aktualizavimo ir teisinio legalizavimo šių dienų Lietuvoje.

Pranešėja apibendrins savo patirtį iš darbo Clevelande (JAV) ir pateiks susistemintą informaciją, kaip, jos manymu, galima būtų projektuoti bendrus darbus su išeivijos bendruomenėmis.

Australijos lietuvių kultūros fondo veikla ir tautinio tapatumo puoselėjimas

Paskelbta

Australijos lietuvių kultūros fondą 1948 m. gruodžio 6 d. įkūrė organizacinis komitetas: Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis, Romas Maziliauskas, Andrius Bajorūnas ir Jurgis Glušauskas. 1950 m. gegužės 21 d. Melburne įvyko I Fondo suvažiavimas. Australijos lietuvių kultūros fondo skyriai veikė Adelaidėje, Melburne, Džilonge ir Sidnėjuje. Australijos lietuvių kultūros fondas steigė ir rėmė lituanistines savaitgalio mokyklas, jaunimo kursus, rėmė Vasario 16-osios gimnaziją Vokietijoje, propagavo lietuvių tautinius šokius, chorus, sportą. Melburne tebeveikia Australijos lietuvių kultūros fondo įkurta lietuvių biblioteka (vedėjas Juozas Mikštas). 1973 m., kai Australijos lietuvių bendruomenė įsteigė Australijos lietuvių kultūros tarybą, Australijos lietuvių kultūros fondas likviduotas, turtas perduotas bendruomenei.

2018 m. Lietuvos literatūros ir meno archyvo ekspedicijos Australijoje metu, Melburno bibliotekoje buvo aptikti Australijos lietuvių kultūros fondo steigimo dokumentai, kuriuos pavyko pargabenti į Lietuvą. Taip pat į Lietuvos literatūros ir meno archyvą nuolatiniam saugojimui pargabentas Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio archyvas.

Remiantis gautais dokumentais, pranešime bus nagrinėjama Australijos lietuvių kultūros fondo veikla puoselėjant tautinį tapatumą.

Literatūriniai išeivijos archyvai: tyrimai ir parodinio eksponavimo galimybės

Paskelbta

Pranešime bus susitelkta ties lietuvių išeivijos rašytojų archyvų pristatymu ir analize: kuriose Lietuvos ir užsienio institucijose yra saugomi lietuvių rašytojų archyvai, kiek jie yra sutvarkyti ir sukataloguoti, prienami tyrinėtojams. Taip pat bus mėginama palyginti, kokius skirtingus naratyvus apie tą patį rašytoją ar literatūros procesą gali sukurti mokslininkas ir muziejininkas, kas sudaro akademinio ir muziejinio pasakojimo pagrindą, ar galimi sąlyčio taškai.

Upsalos latvių bendruomenės biblioteka – didžiausia knygų dovana Latvijai dainuojančios revoliucijos metu

Paskelbta

Sovietinei valdžiai iš naujo okupavus Latviją, beveik visa Latvijos literatūra, išleista užsienyje po Antrojo pasaulinio karo, buvo uždrausta. Išliko vos pora nepilnų emigracinės literatūros komplektų, prie kurių priėjimą turėjo ryškiausi to meto mokslininkai ir Sovietų valdžios pareigūnai. Kai Sovietų cenzūra susilpnėjo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje, bibliotekos galėjo pradėjo sistemiškai įsigyti išeivijos knygų ir periodinių leidinių. 1989 m. prieš Latvijos valstybingumo atkūrimą, Upsalos latvių bendruomenė padovanojo Latvijos nacionalinei bibliotekai savo sukauptą biblioteką ir nuo to prasidėjo knygų, dokumentų ir kitų objektų sklaida į Latvijos atminties institucijas, kuriose didžioji dalis kultūrinio išeivijos palikimo rado namus. Upsalos latvių bendruomenės dovana Latvijos nacionalinei bibliotekai parodo, koks reikšmingas dovanojimo fenomenas buvo Latvijos kultūrinio paveldo kaupimui ir tyrinėjimui.

Išeivijos rašytinio paveldo aktualizavimas: misija (ne)įmanoma?

Paskelbta

Per daugiau nei 100 metų istoriją lietuvių išeivija paliko nemažą rašytinį paveldą. Ženklią jo dalį sudaro DP kartos palikimas. Po 1988 m. keletą metų buvo stebima jo sugrįžimo į tėvynę banga, per metus išleidžiamų išeivijos autorių knygų kiekiai skaičiuoti dešimtimis. Tačiau bangai pradėjus slūgti, situacija pakito ir dabartiniu metu išeivijos autorių knygos yra retenybė. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima teigti, kad į Lietuvą grįžo ir dabartiniam skaitytojui yra prieinamas visas kultūriškai vertingas DP rašytinis paveldas, tačiau ar tikrai taip? Ar vis tik savo valandos laukia ir Lietuvoje, regis, gerai žinomų rašytojų nežinomi tekstai, ir primirštų ar visai nežinomų autorių kūriniai? Ir kodėl kartais atrodo, kad jų paskelbimas Lietuvoje – misija neįmanoma?