Kategorija: Pranešimai

Petro Būtėno kultūriniai šviečiamieji darbai Vokietijos DP stovyklose (1944—1949 m.)

Paskelbta

Kalbininkas, tautotyrininkas, visuomenininkas, vertėjas ir žinomas Panevėžio mokytojas lituanistas Petras Būtėnas (1896–1980), kaip nemažai kitų inteligentų, 1944 m. liepą paliko Lietuvą ir iki 1949 m. pradžios gyveno keliose Vokietijos DP stovyklose – Seedorfe, Stadėje, Dedelstorfe ir Diepholze.

Pranešime šio laikotarpio P. Būtėno veikla, remiantis archyvuose, muziejuose ir bibliotekose saugomais išeivių dokumentinio paveldo šaltiniais, bus analizuojama aptariant nuveiktus konkrečius darbus, iki šiol nesulaukusius platesnio tyrinėtojų dėmesio.

Pirmiausia išskirtinės svarbos turėjo lietuviams pabėgėliams P. Būtėno suorganizuoti mokytojų kursai ir jų reikmėms parengtas „Lietuvių kalbos konspektas mokytojų kursams ir gimnazijai“ (1946 m. ). Tai buvo metodiškai apgalvotas bene pirmasis gimtosios kalbos vadovėlis, išleistas gyvenant priverstinės tremties sąlygomis.

Antra, pabėgėlių tautinei sąmonei stiprinti ir jų dvasiai palaikyti vertingas buvo ir P. Būtėno kartu su Albinu Vaitkumi (tai rašytojas Marius Katiliškis) parengtas metraštis „Dienos be Tėvynės“ (1946 m.). Šiandien jis tampa informacijos šaltiniu, iš kurio galima susidaryti vaizdą, kokiomis nuostatomis ir vertybėmis lietuviai vadovavosi gyvendami Seedorfo pabėgėlių stovykloje. Beje, metraštyje nemažai vietos skirta ir literatūrinei kūrybai atspindėti. Vėliau tokio pobūdžio (metraštis) leidinių pradėjo rodytis ir kitose stovyklose.

Šiuo laikotarpiu ryškių pėdsakų stovyklų gyvenime P. Būtėnas paliko ir kaip žurnalistas, 1945 10 12–1948 04 03 redagavęs ir leidęs laikraštį „Lietuvių informacija“, 1946 03 25–1948 10 leidęs žurnalą „Žingsniai“. Neabejotina, kad pastarasis žurnalas, platintas ir už Vokietijos ribų buvusiose stovyklose, paskatino panašios periodikos gausėjimo procesą.

Pranešime bus kalbama ir apie tai, ką, be minėtų pedagogo ir žurnalisto veiklų, P. Būtėnas nuveikė ir kaip švietėjas visuomenininkas. Juk jo rūpesčiu buvo suorganizuota ir stovyklose plačiai paminėta Pirmosios lietuviškos knygos 400 metų sukaktis, dalyvauta Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus laidotuvėse, palaikyti kultūrinio bendradarbiavimo ryšiai su kaimynais latviais ir estais.

Lietuvių diasporos mecenatystės samprata laiškuose Juozui Miltiniui

Paskelbta

Bibliotekos fonduose yra saugomas vertingas Juozo Miltinio (1907-1994) rankraštinis palikimas, pripažintas nacionalinės reikšmės dokumentinio paveldo objektu ir įrašytas į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą. Fondą sudaro biografinė medžiaga, atsiminimai, konspektai, užrašai, vertimai ir korespondencija – gausus režisieriaus susirašinėjimas su pasaulio lietuvių diasporos atstovais, atskleidžiantis jų mecenatystės faktą.

Pranešime, remiantis režisieriaus Juozo Miltinio fonde saugomais lietuvių diasporos laiškais, aptariama literatūrinės mecenatystės idėja ir kontekstas, analizuojamas požiūris į mecenatystės reiškinį sovietų Lietuvoje XX a. antroje pusėje, apžvelgiama mecenatystės kultūrinė ir socialinė reikšmė. Tyrinėjant J. Miltinio ir lietuvių diasporos susirašinėjimus pastebėta, kad laiškai išlieka kaip vienintelis dokumentas, pagrindžiantis aiškią ir motyvuotą lietuvių išeivijos atstovų mecenatystės veiklą. Lietuvių diasporos laiškai leidžia kalbėti apie J. Miltinio asmeninio knygų rinkinio dedikacijų ir laiškų režisieriui sąsajas.

Reikšminiai žodžiai: lietuvių diaspora, mecenatystė, mecenatystės samprata, korespondencija.

Alfonso Nykos-Niliūno archyvas Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Paskelbta

Maironio lietuvių literatūros muziejuje (toliau – MLLM) sukaupti gausūs išeivių rašytojų rinkiniai. Kilnojamųjų kultūros vertybių sugrąžinimas į Lietuvą vykdomas kryptingai ir planingai: bendraujama su rašytojais bei jų artimaisiais, rengiamos ekspedicijos, vykstama į stažuotes Lietuvoje, Vokietijoje, Australijoje ir į Jungtines Amerikos Valstijas (toliau–JAV). MLLM tapo pagrindine institucija Lietuvoje, kurioje saugoma per 200 tūkstančius įvairios archyvinės medžiagos.

Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. A. Čipkus, 1919–2015) – poetas, vertėjas, literatūros kritikas, memuaristas, išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūros ir literatūros istorijoje, – vienas iš prieškarinės Lietuvos Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų augintinių, kartu su Vytautu Mačerniu, Vytautu Aleksandru Jonynu, Kaziu Bradūnu, Henriku Nagiu, Mamertu Indriliūnu, Broniumi Krivicku, Pauliumi Jurkumi subrendęs gražiausiu Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Jo gyvenimo kelias, kaip ir daugelio išeivių, driekėsi iš Lietuvos per Vokietiją ir daugiau nei šešiasdešimt metų gyventa Baltimorėje (JAV).

Savo kūrybinį ir kultūrinį palikimą A. Nyka-Niliūnas patikėjo MLLM. Jame gausu dokumentų, nuotraukų, laiškų, meno kūrinių, memorialinių daiktų, spaudinių, yra rinktinė memorialinė biblioteka. Itin vertingas rašytinis palikimas, kuriame yra rankraščių bei mašinraščių su įdomiais autoriaus taisymais, braukymais ir pastabomis. Išskirtinę reikšmę turi du pirmieji kūrybiniai sąsiuviniai, supažindinantys su poeto kūrybinio kelio pradžia: Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai ir Praradimo simfonijos. Kultūros paveldas tyrinėjamas, tvarkomas, eksponuojamas ir skelbiamas.

Pranešime siekta rekonstruoti praeities įvykius ir iš arčiau žvilgtelėti į poeto gyvenimo ir kūrybos kelią Lietuvoje (1919–1944); Vokietijoje (1944–1949); Amerikoje (1949–2015). Pasirinktas tradicinis naratyvinės literatūros istorijos modelis, kuriame pateikiamas pasakojimas su atrinktais, sugrupuotais įvykiais, reiškiniais, siejant juos į prasmingą visumą, išryškinant esminius dalykus. Analizuojant temą, remtasi autentiškais šaltiniais – gausia dokumentine, faktologine medžiaga, esančia archyve. Svariais tyrinėjimo šaltiniais pasitelkti gausūs biografinio lygmens tekstai: dienoraščiai, epistolika, atsiminimai. Cituojami „gyvi liudijimai“, t. y. šio teksto autorės pokalbių su rašytoju, jo artimaisiais bei draugais ištraukos. Per biografinio lygmens tekstus ir archyvalijas – nuotraukas, dokumentus, rankraščius – veriasi A. Nykos-Niliūno ir jį supančių žmonių kasdienybė: gyvenimas, kuris savo esatimi tampa neįkainojama vertybe mums, skaitytojams.

A. Nykos-Niliūno išgyventoji epocha subrandino rašytojo vertybines nuostatas ir suformavo jį kaip eruditą, plataus intelektualinio akiračio asmenybę. Įsigilinus į kūrėjo gyvenimą išeivijoje – Vokietijoje, siekta suvokti žmogaus, patekusio į netradicines sąlygas, būtį, jauseną. Siekiama išaiškinti iki šiol mažai žinomus A. Nykos-Niliūno biografijos momentus, atskleisti kūrėjo sąmonę, akcentuoti estetines nuostatas, atspindėti autentišką gyvenimą, santykį su aplinka, kurioje gyventa ir kurta.

Pranešimas iliustruojamas vaizdine medžiaga: fotonuotraukos, dokumentai, laiškai, rankraščiai, iliustruoja rašytojo gyvenimo ir kūrybos esminius faktus.

Išeivių rašytojų kultūrinis palikimas – neatsiejama Lietuvos istorinio paveldo dalis, kurią privalom išsaugoti ateities kartoms.

Birutės Ciplijauskaitės literatūros kritikos akiračiai: tarp ispanistikos ir lituanistikos

Paskelbta

Pranešime pristatoma lietuvių išeivės B. Ciplijauskaitės literatūros kritika lietuvių ir ispanų kalbomis, jos klasifikacija, svarba, indėlis į literatūrologiją. Taip pat trumpai apžvelgiamos intelektualinės lietuvių išeivių ir Ispanijos Pilietinio karo išeivių sandūros, akiračiai, bendradarbiavimas. Visą gyvenime praleidusi JAV Madisono Wisconsino universitete Ciplijauskaitė dirbo ispanų poezijos ir moterų literatūros srityse, paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, išleido 11 knygų šiomis temomis. 2003 buvo apdovanota Ispanijos nacionaline premija už viso gyvenimo darbus (La Encomienda de Alfonso X el Sabio. Ministerio de Cultura). Ji taip pat užsiėmė vertimais iš/į ispanų, anglų, prancūzų, italų kalbas, buvo viena pagrindinių lietuvių literatūros vertėjų į ispanų kalbą XX a. 6-9 deš. 2017 literatūrologė po mirties paliko Madisonui Wisconsinui savo daugiau kaip 40 metų trukusį susirašinėjimą su ispanų išeiviais, saugomą universiteto archyvuose. Lietuvos institucijos jos siūlytos ispanistinių knygų kolekcijos viena po kitos atsisakė, tik dalis jų galiausiai buvo priimta į VDU biblioteką, o likusioji palikta Madisono Wisconsino universitete.

Pagrindine Ciplijauskaitės literatūrologine paradigma laikytina ispaniškoji idealistinė stilistika, chronologiškai sutampanti su ankstyvuoju jos kūrybos laikotarpiu, kada ji parašė monografijas „Vienatvė ir šiuolaikinė ispanų poezija“ (1962), „Poetas ir poezija. Nuo romantizmo prie socialinės poezijos“ (1966), „Baroja – stilius“ (1972) ir straipsnių rinkinį „Pilnatvės užduotis. Jorges Guilléno poezija“ (1971). Iš stilistinės kritikos darbų išaugančioje fenomenologinėje Ciplijauskaitės kritikoje išsikristalizuoja jos principų ir analizės instrumentų derinys: stilistinės technikos ir tematikos nagrinėjimas, vidinės ir išorinės viena kitą motyvuojančios kūrinio struktūros aiškinimasis, autorinės patirties ir kūrinio genezės situacijos rekonstrukcija, fenomenologinė percepcija, redukcija, intencionalumas, eidos, intersubjektyvumas bei filosofinė bendrąjį kūrybinį procesą aiškinanti pasaulėvoka. Ciplijauskaitės fenomenologinės žiūros darbuose daug dėmesio skiriama intuicijai, autoriaus intencijoms, skaitytojo patirčiai – kūrinys traktuojamas kaip nedalomas poetinės ir gyvenimo patirties vienis. Apibendrintai Ciplijauskaitės kritiką galima pavadinti stilistine, fenomenologine ir feministine, o šių paradigmų tarpusavio santykis labai kūrybingas. Visas jas vienija bendrieji patirties įtekstinimo ir jo literatūrinių transformacijų klausimai. Idealistinė stilistika veikia kaip visos Ciplijauskaitės kritinės pasaulėžiūros pagrindas, ant kurio klojami kiti paradigminiai sluoksniai. Fenomenologinis rakursas Ciplijauskaitės kritikoje ryškesnis ir labiau išplėtotas, o feminizmas yra autorės problemiškiau priimtas impulsas, paskatinęs tirti moterų tekstus. Nors vadovaujamasi tiek ginokritikos, tiek prancūziškojo, tiek amerikiečių feminizmo principais, labiausiai priartėjama prie fenomenologinio feminizmo nuostatų, savo ruožtu vedančių prie pliuralaus kritinio mąstymo.

Kultūrinė spauda tapatybės raiškai ir sklaidai: JAV lietuvių bendruomenės atvejis

Paskelbta

XX a. antrosios pusės JAV lietuvių anglakalbė spauda laikytina ypatingai svarbiu socialiniu reiškiniu. Jos turinys, pagrįstas vertybiniu matmeniu, dėl išsamiai ir aiškiai suformuluoto tautinio tapatumo apibrėžties konstrukto bei jo reprezentavimo, sudarė galimybes į lietuvių tautą, jos egzilinę bendruomenę ir netgi į šalies istoriją bei kultūrą pažvelgti „iš šalies“. Pranešime bus remiamasi literatūros sociologo Pierre‘o Bourdieu literatūros socialumą konceptualizuojančia teorija, leidžiančia į kultūros spaudos visumą žvelgti kaip į organišką socialinio lauko dalį. Tai padės suvokti XX a. antrosios pusės JAV lietuvių kultūrinės bendruomenės veiklos modelio principus, nustatyti struktūrinius ryšius.

Pranešime bus pristatomi pagrindinių šiame kultūriniame lauke veikusių kolektyvinių pastangų autoriai ir rezultatai. Bus analizuojama, kas, kokiomis aplinkybėmis, kokių išorės sąlygų, kokių vidinių nuostatų įtakojamas kūrė kultūrinės spaudos tekstus, koks buvo tų tekstų turinys, kaip jis kito per visą nagrinėjamą laikotarpį, kaip sukurti ir publikuoti tekstai veikė tą visuomenės dalį, kuriai jie buvo skirti.

Tekantys gyvenimai: naujausioji lietuvių išeivijos literatūra

Paskelbta

Sparčiai augant migracijos mastams, keičiasi lietuviškosios literatūros kontekstas – daugėja už šalies ribų kuriamų tekstų, daugėja ir jų refleksijos literatūros kritikoje. Pranešime pristatomas diasporoje kuriančių lietuvių kilmės autorių pastarojo dešimtmečio kūrybinis palikimas (lietuvių ir anglų kalbomis), ypatingą dėmesį kreipiant į „šaknų“ ir „tapatybės“ aspektus grožinėje literatūroje ir rašytojų autobiografijose. Kai kurie vardai jau yra žinomi išeivijos kūrybą tyrinėjantiems literatūrologams, bet nemažos dalies kūryba dar laukia skaitytojų. Pranešime bus remiamasi pačia naujausia medžiaga iš 2019 m. gegužės 5–7 d. Vilniuje vyksiančio I-ojo Pasaulio lietuvių rašytojo suvažiavimo ir specialiai šiam renginiui ruošiamo išeivijos rašytojų kūrybos almanacho. Almanache pristatomi 36 autorių, išvykusių, gimusių, gyvenančių svetur poezijos, prozos tekstai, jų pasvarstymai apie savąsias šaknis ir lietuviškąją tapatybę.

Kaip Lietuvos diasporos dokumentinis paveldas grįžta į Tėvynę. Asmeninė patirtis

Paskelbta

Dar šiandien Lietuvos diasporos apraiškų galima rasti Kolumbijoje, už Atlanto vandenyno, ten, kur kaip ir kiti europiečiai lietuviai emigravo dėl antro pasaulinio karo grėsmės, tremties arba mirties. Nuo 1948 m. kai pirma lietuvių bendruomenė įsikūrė Kolumbijos sostinėje Bogotoje, apie 500 šimtai lietuvių, dauguma įtakingi išsilavinę inteligentai, dvasininkai ir meno žmonės, paliko pėdsaką Kolumbijos kultūroje. Po 70 metu gyvendami toli nuo Tėvinės tie išeiviai tapo daugiau kolumbiečiais nei lietuviais, tačiau intensyviai kūrė.

Šis darbas siekia susipažinti su šios bendruomenės istorija ir sukauptų archyvų likimu, knygomis ir kultūros paveldo tyrimų trūkumais ir sunkumais, ir galimybėmis rasti vertingą informaciją tam, kad būtų saugoma ir skleidžiama bei turtinama Lietuvos kultūra ir istorija.

Grįžtantis Jonas Mekas

Paskelbta

Jonas Mekas – Biržų garbės pilietis, kilęs iš Semeniškių Biržų rajone, karo metais pasitraukęs į užsienį ir nuo 1949 m. gyvenęs Niujorke, yra laikomas pasaulio avangardinio kino pradininku. Pastaruosius keletą metų garsusis menininkas buvo Biržų bibliotekos bičiulis. Draugystė su J. Meku užsimezgė 2016 m., kai bibliotekoje buvo pradėta rengtis J. Meko 95-ajam jubiliejui. 2017 m. Semeniškiuose bibliotekos iniciatyva pastatytas akmuo šiam jubiliejui pažymėti ir išnykusiam Semeniškių kaimui įamžinti. I. Drevinskaitė – Žilinskienė 2017 m. parengė interviu su J. Meku, jis spausdintas Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ ir kiek vėliau Biržų krašo muziejaus leidinyje „Biržų istorijos apybraižos“. 2017 m. biblioteką pasiekė J. Meko archyvas iš Niujorko – menininkas atsiuntė itin vertingos medžiagos iš savo visą gyvenimą kaupto archyvo. Užsimezgė bendradarbiavimas ir su J. Meko giminėmis, iš jų taip pat gauta vertingos medžiagos – nuotraukų, laiškų. Praėjus mėnesiui po J. Meko mirties, 2019 m. vasarį, Biržų biblioteką aplankė jo sūnus Sebastianas Mekas. Kas yra Jonas Mekas, daugelio vadintas nebe lietuviu? Kaip jis grįžo į Lietuvą, bet pirmiausia – į Biržus? Kokia J. Meko asmenybė atsiskleidžia ne per jo kūrybą, bet bendravimą, susirašinėjimą? Kokios J. Meko pamokos mums, lietuviams? Visa tai – empatiškame, potyriais paremtame pranešime.

Profesoriaus Juozo Meškausko asmeninė biblioteka

Paskelbta

2017 m. į Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešąją biblioteką iš Amerikos atkeliavo tautiečio, garsaus gydytojo, mokslininko, visuomenininko prof. dr. Juozo Meškausko asmeninė biblioteka. Iš viso – 700 spausdintų leidinių ir daugiau kaip 1000 fiz. vnt. rankraščių.

Pranešimo tikslas – apžvelgti išeivio kraštiečio prof. Juozo Meškausko mokslinę ir leidybinę veiklą, parodyti jo svarų indėlį į Lietuvos medicinos istoriją, atkreipti dėmesį į tautiečio krikščioniškąją veiklą ir lietuvybės puoselėjimą išeivijoje. Remiantis bibliotekoje išsaugotomis knygomis, periodiniais leidiniais, įvairia korespondencija, padėkos raštais, skaitytų pranešimų tekstais, išsilavinimą, profesinę ir visuomeninę veiklą paliudijančiais dokumentais papildyti J. Meškausko biografiją .

Prof. J. Meškauskas, gimęs 1906 m. Vajėšių k. (Anykščių r.), 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, 1949 m. išvyko į JAV. Profesorius išspausdino nemažai straipsnių įvairiuose moksliniuose leidiniuose, buvo Amerikos lietuvių laikraščio „Draugas“ bendradarbis, knygų įvairiomis medicinos temomis autorius. Mirė sulaukęs 104 metų – 2010 metų spalio 21 dieną Beverli Šorese (Beverly Shores, Indianos valstija, JAV). Palaikai palaidoti Debeikių (Anykščių r.) kapinėse.

Atminties laikmenų reikšmė išsaugant kolektyvinį tapatumą. Bernardinų fondo atvejo analizė lenkų išeivijos tyrimų kontekste

Paskelbta

Bandymai sureikšminti praeitį dabartyje, sutapatina skirtingas visuomenes. Turima omenyje, jog praeitis nūdienoje pasireiškia poreikiu įamžinti konkrečius įvykius, asmenis, dramatiškus epizodus, kurie galbūt yra reikšmingi, bet gali likti pamiršti, todėl juos siekiama įamžinti. Šis procesas pasireiškia įvairiuose visuomenėse.

Daugiakultūrinis regionas pasižymi daugiasluoksne atmintimi, kurioje susipina įvairių etninių grupių atmintys, neretai turinčios priešingus požiūrius į praeities įvykius. Kalbant apie atminčių konfliktą bei dialogą, atminties laikmenų kontekste pastebima, jog visos diskusijos iš esmės yra suredukuotos iki ginčo dėl įamžinimo. Kita vertus, įamžinimas tai ne tik atminties išsaugojimas, bet ir tam tikros vietos priskyrimas konkrečiam kolektyvui. Priskirtos vietos tampa simboliniais kolektyvo domenais. Atminties laikmenos apibūdina tam tikros grupės simbolinį viešpatavimą tam tikroje teritorijoje, susijusioje su kolektyvu. Siekiant išlaikyti įtaką simboliniame domene, būtina kurti matomus kolektyvo ženklus – laikmenas.

Pranešime bus pristatytas atminties laikmenos konceptas ir jo reikšmė išsaugant kolektyvinį (pvz. tautinį) tapatumą. Atminties laikmenos koncepto pagalba apibrėžiami daiktai, objektai, vietos ir įvairūs praeities reliktai, leidžiantys išsaugoti ir perduoti atmintį.