Kategorija: Pranešimai

JAV lietuvių organizacijos Tėvynės mylėtojų draugijos veikla 1896-1910 metais ir reikšmė lietuvių tautai

Paskelbta

JAV lietuvių tarpe stiprėjant tautiškumui, siekiant padėti lietuvybei gimtinėje Lietuvoje, buvo 1896 m. Čikagoje įsteigta Tėvynės mylėtojų draugija. Tai nepartinė, liberalios krypties švietimo draugija. Ji telkė patriotiškai nusiteikusius tautiečius. Draugija sudarė atskiros kuopos ir pavieniai nariai. Tikslas – lietuvių švietimas ir lietuviškų knygų leidyba. TMD stengėsi kelti savo narių bei išeivijos dorą, auklėti politiškai ir stiprinti jų patriotizmą ir kultūrą. To buvo siekiama leidžiant knygas, rengiant paskaitas, dalyvaujant tautinėse šventėse. Kiekvienas TMD narys pradžioje mokėjo į draugijos iždą po 60 centų (JAV) kasmet, o vėliau šis nario mokesti didėjo. Tie pinigai buvo naudojami knygų leidybai. Kiekvienas narys gaudavo po išleistą knygą tais metais, už kuriuos buvo jo sumokėtas nario mokestis. TMD turėjo savo programą (konstituciją), kurios punktų pakeitimą ar papildymą galėjo padaryti tik TMD seimo 2/3 įgaliotų atstovų balsais.

Pirmoji knyga TMD išleista 1896 m. – „Kęstutis“. 1896-1905 metais išleido 14 knygų. Kai 1907 m. TMD pirmininku buvo išrinktas Bronius K. Balutis, sumanyta išleisti daktaro Vinco Kudirkos raštus. 1910 metais TMD Mauderodei Tilžėje už 6 tomų V. Kudirkos raštų išspausdinimą sumokėjo 5.000 dolerių. Tas leidinys labai sustiprino draugiją ir jos veiklą.

TMD išleistos knygos buvo skiriamos (nemokamai) Lietuvai – išsiunčiamos į Prūsija, o iš ten slapta knygnešiai gabendavo į caro valdomą Lietuvą.

Jeigu ne TMD veikla, tai daugumos svarbių leidinių taip ir nebūtų pasiekusi lietuvį skaitytoją.

G. Petkevičaitės-Bitės „Žiburėlis“ – tautos inteligentų ugdytojas ir pilietiškai aktyvios visuomenės Lietuvoje kūrėjas (1883–1940).

Paskelbta

„Žiburėlis“ – XIX a. pab.–XX a. I p. Lietuvoje bene ilgiausiai gyvavusi draugija. Ją 1883 m. Mintaujoje įkūrė G. Petkevičaitė-Bitė su bendraminčiais Jadvyga Juškyte, Vincu Kudirka ir Jonu Jablonskiu. Tikslas – remti gabius, mokytis norinčius, bet materialinių sąlygų neturinčius jaunuolius. Į klausimą, kodėl Bitei tas atrodė svarbu, atsako jos 1907 m. 8-ame „Lietuvos ūkininko“ numeryje išsakytas požiūris: „nebūtų verta tautos vardo ta visuomenė, kuri nesirūpintų savo priaugančiąja karta“.

„Žiburėlio“ parama besimokantiesiems nebuvo lengvai dalijama. Ją gavę kaimyninių ar tolesnių šalių universitetuose aukštojo išsilavinimo siekiantys asmenys savą gyvenimą kūrė su didele pareigos našta – baigę mokslus, jau kaip brandūs inteligentai privalėjo sugrįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui.

Dauguma paremtųjų tokias viltis pateisino. Jie tapo žinomais įvairių sričių (švietimo, politikos, teisės, literatūros, kalbotyros, dailės, medicinos ir kt.) specialistais ir aktyviais vis labiau laisvėjančią, pilietiškai ir tautiškai susipratusią Lietuvos visuomenę kuriančiais nariais, kai kurie – netgi jos lyderiais.

Beje, Lietuvos visuomenė pilietiškai, tautiškai ir kultūriškai augo bei stiprėjo ir per gerai „Žiburėlio“ draugijos aktyvistų organizuotą socialinių ryšių plėtros sąjūdį. Vienas jo rezultatų –šviečiamoji intelektualinė skirtingų kartų veikla įvairiose Lietuvos vietovėse.

Kaune, Vilniuje, Panevėžyje, Ukmergėje, Šiauliuose ir kitur įkurti šios draugijos skyriai sudarė puikias popamokinės veiklos sąlygas skleistis jauniesiems mokyklų talentams, per viešas paskaitas, vaidinimus, choristų rengiamus koncertus, šventes ar net operečių pastatymus, kas ypač būdinga Panevėžio atvejui, „Žiburėlis“ prasmingai telkė įvairių profesijų ar pomėgių turinčius suaugusiuosius.

Visa tai pilietiškai stiprino vietos bendruomenes, plėtė jų narių akiratį, ugdė patriotines nuostatas, skatino veikti dar aktyviau.  

Visuomeninės organizacijos Rokiškio apskrityje pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu

Paskelbta

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu (1918–1940) šalyje veikė nemažai visuomeninių organizacijų, kurios vienijo įvairių pažiūrų piliečius. Organizacijos būrėsi tautiniais, religiniais, politiniais, kultūriniais, socialiniais, pasaulėžiūriniais ir kt. pagrindais.

Daugelis visuomeninių organizacijų Lietuvoje buvo įkurtos ar globojamos katalikų bažnyčios. Didelė religinių organizacijų – sąjungų, draugijų, brolijų – įvairovė vienijo daugelį tikinčiųjų įvairiose parapijose. Religinės organizacijos užsiimdavo įvairia veikla: tai blaivybės, labdaros, šalpos, maldos draugijos (Marijos tarnaičių, Mergelės Marijos Skaisčiausiosios Širdies dukterų, Šv. Vincento Pauliečio, Lietuvos „Carito“, Lietuvos motinoms ir vaikams globoti sąjungos, Švenčiausiojo sakramento brolija, Gyvojo rožinio draugija, Vyrų apaštalavimo sąjunga, Šv. Cecilijos, Šv. Zitos, Jėzaus širdies draugija, Tretininkų draugijos, Lietuvių katalikų abstinentų–blaivininkų draugija, Angelo sargo draugija ir kt.). Tokią religinių bendrijų gausą lėmė tai, kad Lietuvoje socialinė globa buvo perduota į įvairių labdaros draugijų ir parapijų rankas. Draugijos buvo pavaldžios Socialinės apsaugos departamentui ir iš valstybės gaudavo paramą. Lietuvos Respublikoje iki 1926 m. buvo įregistruota 71 labdaros draugija, o 1938 m. jų skaičius jau siekė 141, iš jų 78 – lietuvių.

Be religinio pobūdžio organizacijų, Lietuvoje veikė daug profesinių organizacijų: Mokytojų sąjunga, Bibliotekininkų draugija, Advokatų sąjunga, Dailininkų sąjunga, Prekybininkų, pramoninkų ir amatininkų sąjunga, Ugniagesių sąjunga, Gydytojų sąjunga ir daugelis kitų. Buvo ir pagal laisvalaikio užsiėmimus susibūrusių organizacijų: Kraštotyros draugija, Turizmo sąjunga. Taip pat galima išskirti ir moteriškas organizacijas: Katalikių moterų draugija, Karininkų šeimų moterų draugija. Tačiau savo narių skaičiumi gausiausios ir žinomiausios buvo tautinio patriotinio pobūdžio organizacijos: Šaulių sąjunga, Ateitininkų federacija, Lietuvių tautiškojo jaunimo sąjunga (Jaunalietuviai), Lietuvai pagražinti draugija ir kt. Dauguma šių visuomeninių organizacijų veikė ir Rokiškio apskrityje. Be šių organizacijų, Rokiškio apskrityje veikė ir pogrindinės – komunistinės, komjaunimo, liaudies fronto ir kitos, daugiau politinės nei visuomeninės organizacijos.

Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžių protokolai – Panevėžio krašto istorijos šaltinis

Paskelbta

1914 m. gruodžio 2 d. – 1915 m. birželio 30 d. LDNKŠ CK protokolų knygose rašyta apie skyrių Panevėžyje, Naujamiestyje, Paįstryje, Ramygaloje ir Krekenavoje steigimą.

1915 m. pavasarį ir vasarą vyko intensyviausias darbas su nukentėjusiais nuo karo.

Vokiečių okupacijos metais LDNKŠ skyriai Panevėžio krašte palaikė ryšius su draugijos Centro komitetu. Panevėžiečiai skolino pinigų, dalyvavo rinkliavoje nukentėjusiems nuo karo.

Savanoriškos asociacijos Panevėžio apskrityje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje

Paskelbta

Savanoriškos asociacijos istorikų yra laikomos svarbiu besimodernizuojančios bendruomenės elementu, jose ieškoma pilietinės visuomenės apraiškų. 1906 m. kovo 4 d. caro valdžiai išleidus „Laikinąsias taisykles apie draugijas ir sąjungas“ jų steigimas buvo liberalizuotas, per keletą metų Rusijos imperijoje susikūrė tūkstančiai įvairių profilių draugijų.  Šiame kontekste Kauno gubernija neišsiskyrė, joje savanoriškų asociacijų irgi greitai daugėjo. Daliai jų, daugiausia priskiriamų švietimo ir kultūros sričiai, istorikai yra paskyrę savo tyrimus. Bet vis dar lieka neatsakytų įvairaus pobūdžio klausimų. Išsikėlėme tikslą išanalizuoti keletą savanoriškų asociacijų veiklos aspektų. Pirmiausia norime išsiaiškinti, kokios buvo šio reiškinio geografinės ir socialinės ribos, tai yra kokios socialinės grupės įsitraukė į jų veiklą ir kaip draugijos buvo pasiskirstę geografinėje erdvėje. Antrasis klausimas yra nustatyti, ar savanoriškose asociacijose vyko skirtingų socialinių grupių sąveika, ar jose bendravo ir keitėsi patirtimi bei idėjomis skirtingų luomų, tautybių, profesijų, lyčių, skirtingo išsilavinimo asmenys. Taip pat keliamas klausimas ar savanoriškos asociacijos suteikė galimybę nedominuojančioms socialinėms grupėms įtvirtinti savo lygiateisiškumą (emancipuoti) deklaruojant ir ginant savo interesus.

Norėdami pasiekti tyrimo tikslus keliame uždavinius: apibrėžti pagrindines sąvokas – savanoriška asociacija, pilietiškumas, nedominuojančios socialinės grupės; išanalizuoti žinias apie draugijų steigimo dinamiką, socialinę bei geografinę imtį; aptarti pagrindinius asociacijų tikslus ir profilius (kiek tai įmanoma, apie čia esančias problemas kalbėsime tyrime) bei veiklos formas; nustatyti kokios socialinės grupės dominavo vieno ar kito profilio draugijose; identifikuoti asociacijas kuriose vyko socialinė sąveika ir išsiaiškinti kiek į įvairių draugijų veiklą įsitraukė nedominuojančios grupės, pagaliau suformuluoti pagristas išvadas. Siekiant atlikti detalią analizę pasirinktas lokalinis tyrimų lygmuo, darbas apima Panevėžio miestą ir apskritį.

Pagrindiniai naudojami numatomi šaltiniai yra caro administracijos dokumentai ir periodinė spauda. Svarbiausias dokumentų rinkinys  Kauno gubernijos valdybos draugijų reikalų komiteto medžiaga, joje daug žinių apie draugijų steigimą, uždarymą, skelbiami draugijų nuostatai, steigėjų sąrašai ir kiti su jų administravimu nuo 1906 m. susiję dokumentai. Periodinė spauda leidžia, nors ir nenuosekliai, pažinti draugijų veiklą  ir veiklos organizatorius.

Išeivija ir jos ryšiai su neregių bendruomene (socialinės grupės ypatumai)

Paskelbta

Ši tema, iš esmės, Lietuvoje nenagrinėta. Galima drąsiai sakyti, kad tyrinėti tik pavieniai atvejai ir, tai darė, asmeninės iniciatyvos entuziastai.

Šią temą būtų galima skirti į tris dalis:

  1. Išeivija ir jų indėlis į neregių bendruomenės veiklą,
  2. Neregiai išeivijoje ir jų veikla,
  3. Šių dienų situacija.
  1. Artėjant antrajai sovietų okupacijai daug pedagogų dirbusių Kauno aklųjų institute pasitraukė į Vakarus. Nutrūko tiesioginiai ryšiai su Lietuva. Asmeniniai kontaktai buvo labai reti. Tačiau Lietuvos neregių bendruomenės aktyviausi žmonės gaudavo vienokią ar kitokią informaciją. Ją perduodavo ir Lietuvoje likę pedagogai, jiems vieniems žinomais ir gaunamasis kanalais. Paminėsime keletą išeivių: Vanda Genytė – Šmaižienė, Bronius Kviklys.
  2. Lietuvos aklųjų bibliotekoje turime surinkę medžiagos apie išeivijos neregius: pirmąjį neregį pedagogą Kauno aklųjų institute Kristupą Jankų (Martyno Jankaus sūnus), filosofijos daktarę Ema Zaludokaitę (Saludok), dailininką Praną Lapę.
  3. Šiuo metu daug neregių ir silpnaregių yra išvykę gyventi į įvairias užsienio šalis. Pagrindinė priežastis, geresnės socialinės garantijos ir geriau apmokamas darbas.

Misija — konservuoti lietuvybę: tapatybės išsaugojimo ženklai Augsburgo lietuvių išeivių stovyklos spaudoje

Paskelbta

Antrojo pasaulinio pabaigoje karo pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, Augsburgo priemiesčiuose, susibūrę lietuvių išeiviai suformavo laikinas tautines bendruomenes, kuriose pradėtas gana aktyvus kultūrinis gyvenimas. Steigėsi įvairios lietuvių bendruomeninės institucijos, sambūriai, chorai, šokių ir teatro grupės, taip pat leista 17 lietuviškų laikraščių. DP stovyklų spauda paprastai susilaukia didelio tyrėjų dėmesio dėl joje atspindimos Augsburgo lietuvių išeivių kasdienybės, kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo detalių. Tačiau ilgiausiai spausdinti laikraščiai „Žiburiai“, „Dienos žinios“, „Bendras darbas“, „Spinduliai“ ir kt. taip pat gali pasitarnauti kaip priemonė suvokti, koks buvo lietuviškos tapatybės konstravimo Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu rezultatas. Kurie tarpukariu diegti tautinio identiteto ženklai įsivirtino, o kurie neišliko? Galiausiai, kuo lietuvių pabėgėlių stovyklų spaudos paveldas reikšmingas šiandieninėms lietuvybės refleksijoms? Visi šie klausimai bus aptariami mano pranešime

Lietuvių tautinės katalikų bažnyčios Jungtinėse Amerikos Valstijose istorijos šaltiniai

Paskelbta

Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia (LTKB) – unikali etnoreliginė bendruomenė, XX a. pradžioje susiformavusi tarp lietuvių migrantų JAV. Esminiai LTKB bruožai: jos atstovai nepripažino popiežiaus primato, bažnyčios/parapijos turtą administravo ir tvarkė patys bendruomenės nariai, bažnytinės apeigos organizuotos tikintiesiems suprantama kalba (šiuo atveju lietuvių). LTKB parapijos ilgesnį ar trumpesnį laiką veikė 16 JAV vietovių, būta bandymų šią bažnyčią steigti ir Lietuvoje.

Įvairialypė su LTKB susijusi veikla paliko ir įvairių istorinių šaltinių. Pranešimo metu bus pristatyta su LTKB susijusių istorinių šaltinių situacija ir problematika. Bus pristatomos atminties saugojimo institucijos Lietuvoje ir JAV, kuriose galima rasti šaltinių šia tematika, atkreiptas dėmesys į unikalius artefaktus, pristatyti pagrindiniai LTKB leidiniai ect.

1941—1944 m. JAV lietuvių diasporos siekio atkurti nepriklausomybę atspindžiai JAV spaudoje

Paskelbta

Tai mokslinio tyrimo „JAV spauda apie tris ultimatumus Lietuvai (1938-1940 m.)“ tęstinumas.

Siekiant suprasti Baltijos šalių diasporos kultūrinę raišką 1944–2018 metais, reiktų kontekstiškai pradėti nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Šiuo pranešimu bus pristatoma diasporos veikla siekiant atkurti nepriklausomybę. Nagrinėjant keturis pagrindinius Jungtinių Amerikos Valstijų periodinius leidinius: The New York Times, New York Herald Tribune, The Washington Post bei Chicago Daily Tribune. bus pabrėžiamos įteiktos peticijos ir notos JAV prezidentui, fondai nepriklausomybės atkūrimui, Lietuvos nepriklausomybių sukakčių proga pasirašytos perduodamos rezoliucijos JAV vadovams. Išskirčiau Vašingtono pasiuntinybės veiksmus siekiant, kad JAV, remiantis Atlanto chartija, viešai pripažintų nepriklausomą Lietuvą. Daugiausia spaudoje rašoma apie neteisėtus Sovietų sąjungos veiksmus, Lietuvos istoriją, tačiau konkrečių veiksmų, kuriuos vykdė išeivija siekiant atkreipti pasaulio dėmesį nėra daug. Todėl manau, kad spaudos pranešimų išgryninimas šiuo klausimu yra labai svarbus.

Remiantis minėtų leidinių straipsniais, Lietuvos Centriniame valstybės archyve saugomais susirašinėjimais ir protokolais, Antano Smetonos korespondencija ir pasiuntinybių dokumentais apžvelgsime Lietuvos diasporos JAV konkrečius veiksmus siekiant atgauti nepriklausomybę.

Nuo „Sumuštinio“ iki „Santaros“: nerimtai rimti JAV lietuvių jaunimo leidiniai

Paskelbta

Amerikos lietuvių jaunimo organizacijos (skautai, ateitininkai, santariečiai) leido įvairius informacinius, stovyklinius ar proginius leidinius. Šiuose leidiniuose būdavo spausdinami rimti ideologiniai tekstai, diskusijos, jaunimo kūryba, pateikiama informacija apie renginius ar organizacijos aktualijas, nemažai vietos skiriama humorui. Ypač populiarūs buvo humoristiniai skautų, ateitininkų, santariečių stovyklų ir suvažiavimo metu leisti leidinėliai. Organizacijos nariams skirti mažo tiražo, dažniausiai rotoprintu leisti informaciniai („Santara“, „Sūkurys“, „Žvilgsniai“) ar humoristiniai vienkartiniai stovykliniai („Sumuštinis“, „Arielkon“, „Po nemigos“ ir kt.) leidiniai dabar yra išsibarstę po įvairius asmeninius archyvus ir skaitytojams mažai žinomi.