Kategorija: Pranešimai

Per generolo akinius pažiūrėjus: Vytauto Didžiojo karo muziejaus praeitis, dabartis ir ateitis

Paskelbta

Pranešimo tikslas – supažindinti su vieno seniausių muziejų Lietuvoje istorija bei pabrėžti Vytauto Didžiojo karo muziejaus išskirtinumą.

Pranešime „Per generolo akinius pažiūrėjus: Vytauto Didžiojo karo muziejaus praeitis, dabartis ir ateitis“ pristatoma vieno seniausių muziejų Lietuvoje – Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorijos retrospektyva, paliečianti svarbiausius muziejaus veiklos ir vystymosi etapus: gen. Vlado Nagevičiaus pastangas įsteigti muziejų 1921 m., naujojo muziejaus pastato statybas ir sparčią plėtrą tarpukariu, skaudų okupacijų laikotarpį (1940–1990 m.), kurį paženklino muziejinių vertybių naikinimo vajus ir atgimusio muziejaus (nuo 1990 m. iki šių dienų) modernėjimo siekis. Aptariami iššūkiai ir sunkumai, kurie iškilo per muziejaus gyvavimo šimtmetį, taip pat ir pasiekimai, kuriais džiaugiamės, bei ateities vizijos.

Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas: ištakos, raida, perspektyvos

Paskelbta

Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka jau 22 metus nuosekliai renka ir saugo informaciją apie ekslibrisus, jų istoriją ir raidą. 2001 m. bibliotekoje įsikūrė Ekslibriso muziejus, kurio vieni pirmųjų darbų buvo kaupti Lietuvos ir užsienio ekslibrisus, rengti parodas ir kitus renginius. Laikui bėgant, nutarta muziejų pervadinti. Tai, kad biblioteka jau turėjo modernaus ekslibriso pradininko Gerardo Bagdonavičiaus darbų, paskatino tolesnę muziejaus veiklą sieti su šiuo Šiaulių miestui ir visam regionui svarbiu kūrėju. 2014 m. muziejus buvo reorganizuotas į Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondą. Įkūrus fondą imta reguliariai megzti, palaikyti, stiprinti bendradarbiavimo ryšius su įvairiomis knygos ženklų asociacijomis, sąjungomis, draugijomis, klubais Lietuvoje ir užsienyje. Pradėti rengti ir įgyvendinti Lietuvos ekslibrisų populiarinimui skirti projektai, apimantys leidybą, kūrybinių dirbtuvių, konferencijų, forumų, seminarų, konkursų, parodų, susitikimų su ekslibrisų kūrėjais ir kolekcininkais organizavimą.

Šiuo metu Gerardo Bagdonavičiaus ekslibrisų fondas atlieka ir kitą fundamentinį darbą – renka ir tvarko medžiagą rengiamam Lietuvos ekslibriso kūrėjų enciklopediniam žinynui – didžiausiam ir išsamiausiam iš iki šiol leistų darbų apie asmenybes, kūrusias ir tebekuriančias mažosios grafikos kūrinius, jungiančius knygą su menu. Tai bus išskirtinis leidinys – plačiausiai aprėpsiantis ekslibriso kūrybos lauką.

Apie sakytinės istorijos privalumus. Pasvalio krašto vėjo malūnų istorijos ir buities tyrimai

Paskelbta

2017–2018 m. Pasvalio krašto muziejaus ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto iniciatyva Pasvalio rajono savivaldybės teritorijoje organizuotos ekspedicijos, skirtos sakytinės istorijos apie senuosius vėjo malūnus rinkimui. Surinkta daugiau nei iš 45 pateikėjų interviu.

Pranešime akcentuojama sakytinės istorijos medžiagos rinkimo svarba. Viena vertus, tai yra šaltinis, kurio neužfiksavus, mirštant pateikėjams, ji prarandama negrįžtamai. Antra, šia medžiaga užfiksuojama informacija ir žinios, kurių dažnai nerasi kituose šaltiniuose. Remiantis sukaupta medžiaga pristatomi ir įdomesni apibendrinimai ar pastebėjimai iš senųjų vėjo malūnų istorijos ir buities, svariai papildantys esamą istoriografiją ir supratimą.

Pranešimas orientuotas į atminties institucijų, konkrečiai – Pasvalio krašto muziejaus, istorijos tyrinėjimų praktinį panaudojimą ir tyrimų reikšmę.

Kauno istorijos informacinių išteklių sisteminimas ir sklaida Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje 1971–2022 m.

Paskelbta

Pranešime pristatomos Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (KAVB) jau daugiau nei 50 metų vykdomos veiklos sisteminant Kauno istorijos informacinius išteklius ir skleidžiant žinią apie juos visuomenei. Aptariamas bibliografinių rodyklių apie Kauną rengimas, Kaunistikos skaityklos kortelinių kartotekų formavimas (iki 2004 m.), analizinių bibliografinių įrašų iš einamųjų metų leidinių kūrimas KAVB elektroniniame kataloge, retrospektyvinės nacionalinės bibliografijos rengimas. Pristatomi elektroniniai ištekliai, skirti žinių apie Kauno istoriją sklaidai: elektroniniai žinynai „Kaunas: datos ir faktai“ (datos.kvb.lt), „Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas“ (atminimas.kvb.lt), internetinė svetainė „Senieji ir reti spaudiniai“ (knyga.kvb.lt) ir KAVB internetinės svetainės rubrika „Kraštiečiams“ (kvb.lt/krastieciams). Pranešime aptariami žymių kauniečių – prof. Augustino Janulaičio bei prof. Petro Šalčiaus KAVB saugomų asmeninių bibliotekų knygotyriniai tyrimai. Atskleidžiamas bibliotekos įdirbis renkant ir sisteminant informaciją apie XV–XVII amžių knygas Kauno bibliotekose. Pristatomos Kauno istorijai aktualizuoti skirtų projektų „Kauno savastis Lietuvos tūkstantmečio kontekste“, „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“, „Kauno bažnyčios“ metu sukurtos stendinės ir virtualios parodos, vaizdo istorijos (kaunobaznycios.kvb.lt/) bei leidiniai apie Kauną.

Antanas Namikas – archeologas, pedagogas, vertėjas, kraštotyrininkas, Utenos kraštotyros muziejaus įkūrėjas

Paskelbta

Antanas Namikas (1887–1980) 1917 metais baigė Maskvos archeologijos instituto Smolensko filialą ir gavo diplomuoto archeologo vardą. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju, vienuolika metų ėjo Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigas. Dar studijų metais A. Namikas pradėjo kaupti istorinę medžiagą apie Lietuvą. Vizituodamas mokyklas, jis ragino mokytojus rinkti ir saugoti archeologinius radinius, senienas, tautodailę. Eksponatų gausėjo, jie jau nebetilpo nuomojamame bute. 1929 m. lapkričio 22 d. Utenos apskrities valdyba raštu Nr. 3444 leido A. Namikui steigti muziejų ir paskyrė jį to muziejaus vedėju. Muziejui jis padovanojo surinktą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją. Iki 1940 m. inventorinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų, juos inventorino pats A. Namikas. Sovietinė ir nacistinė okupacijos beveik sunaikino A. Namiko darbą. Po karo tik labai maža dalis to, ką surinko muziejaus įkūrėjas, sugrįžo į atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus. Muziejuje saugomi A. Namiko ir jo giminių dokumentai, rankraščiai, kronikų vertimai, sąsiuviniai su išrašais iš įvairių istorinių šaltinių apie Utenos apylinkes, laiškai, atsiminimai, dalis jo bibliotekos. 2003 m. Utenos kraštotyros muziejaus iniciatyva išleista A. Namiko knyga „Gyvenimo fragmentai“. Jis beveik prieš 100 metų pradėjo darbą, kuris dabar yra Utenos kraštotyros muziejaus misija – kaupti, saugoti, populiarinti Rytų Aukštaitijos kultūros ir istorijos vertybes.

Vilniaus universiteto Rankraščių skyrius kaip istorijos saugotojas ir Alfonso Gučo fondas kaip XX a. istorijos pasakotojas. Istorinio tyrimo perspektyvos

Paskelbta

Šio pranešimo pagrindinis tikslas yra atskleisti įvairias istorinio tyrimo galimybes, remiantis vieno asmens fondu. Šiuo atveju tai – Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje (VUB RS) saugomas psichologo, Vilniaus universiteto dėstytojo, profesoriaus Alfonso Gučo fondas (F142), kuris bus pagrindinis šio tyrimo įrankis. Istorikui tai itin reikšmingas, daugiasluoksnis šaltinis, kuris atskleidžia asmeninę A. Gučo gyvenimo istoriją ir jo, kaip intelektualo, kelią, jo ir jo žmonos Giedrės Žmuidzinavičiūtės-Gučienės šeimų istorijas, psichologijos mokslo raidą, Vytauto Didžiojo universiteto bei Vilniaus universiteto institucinę istoriją. Alfonso Gučo fonde esantys dokumentai gali prisidėti ir prie Pirmojo pasaulinio karo laikotarpio, Nepriklausomos Lietuvos etapo, Antrojo pasaulinio karo laikotarpio ir sovietų Lietuvos istorijos tyrimų. Alfonso Gučo fondas apima 1913–2006 metų laikotarpį. Tai vienas gausiausių VUB RS saugomų fondų, jį sudaro 1884 vienetai dokumentų. Fondas turtingas su įvairiomis institucijomis susijusių dokumentų, laiškų, fotografijų, įvairaus pobūdžio rankraščių, asmeninių dokumentų, paskaitų tvarkaraščių, laikraščių iškarpų, atsiminimų nuotrupų ir kitų įvairaus pobūdžio dokumentų.

Atradimai Bibliotheca Academiae Vilnensis knygų kolekcijoje: Pinsko seminarijos knygos

Paskelbta

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma senojo universiteto knygų kolekcija (Bibliotheca Academiae Vilnensis) nėra iki galo ištirta ir slepia ne vieną paslaptį. Viena iš tokių buvusių paslapčių – 195 knygos su tam tikromis, specifinėmis lipdėmis. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad šie XVI–XVIII amžiaus leidiniai yra nesusiję su senąja Vilniaus universiteto kolekcija, o priklausė 1925–1939 metais veikusiai Aukštosios dvasinės šv. Tomo Akviniečio seminarijos Pinske bibliotekai. Išaiškintos šių knygų patekimo į Vilniaus universiteto biblioteką aplinkybės, o taip pat ištirti šiose knygose esami provenienciniai įrašai. Pinsko seminarijos biblioteka buvo tikra senojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės krašto – Polesės su Pinsku priešakyje katalikiškosios atminties saugotoja. Seminarija savo bibliotekoje turėjo daugumos uždarytų Pinsko katalikiškų vienuolynų knygas, rinko vyskupijos parapijose išlikusias nebereikalingas senas knygas, o ir patys aukšti Pinsko vyskupijos ir seminarijos dvasininkai testamentu palikdavo savo turimas senųjų knygų kolekcijas bibliotekai. Visa tai ir atsispindi Vilniaus universiteto bibliotekoje identifikuotose Pinsko seminarijos knygose.

Didžiojo karo metas ir lietuvių intelektualai: Bitės atsiminimai amžininkų atsiminimų kontekste

Paskelbta

Šiuo metu rašau monografiją „Didysis karas ir nepriklausomybės kovos lietuvių literatūroje“, kurioje nagrinėju ne tik literatūros kūrinius, bet ir atsiminimus, susijusius su karu ir kovomis. Petkevičaitės-Bitės atsiminimai (dienoraštis) yra, be abejonės, žinomiausia Didžiojo karo meto knyga. Norėdami gaivinti savo sovietinės okupacijos ir ideologijos sužalotą kultūrinę ir istorinę atmintį, turėti išsamesnį Didįjį karą supusios refleksijos vaizdą, svarbu įtraukti Bitės atsiminimus į to paties meto liudininkų atsiminimų kontekstą, žinoti apie lietuvių intelektualų politinių centrų, veikusių Vilniuje, Rusijoje, Šveicarijoje ir JAV, bendradarbiavimą, jų darbus ir Lietuvos ateities projektus, žinoti, kas dar fiksavo betarpiškus karo įvykius ir kokia bendra karo panorama iš paliktų pasakojimų atsiveria. Savo įžvalgomis ir tyrimais norėčiau pasidalinti pranešime.   

„Išauginti savąją inteligentiją“: G. Petkevičaitės-Bitės įtaka tautinio atgimimo visuomenininkei J. Juškytei -Širšei“

Paskelbta

„Išauginti savąją inteligentiją“: G. Petkevičaitės-Bitės įtaka tautinio atgimimo visuomenininkei J. Juškytei-Širšei

J. Juškytė – savamokslė pedagogė, visuomenininkė, spaudos bendradarbė ir platintoja, artimai bendravusi su pagrindiniais tautinio atgimimo veikėjais, kuriai didžiulę įtaka darė G. Petkevičaitės-Bitės veikla, darbai, idėjos. G. Petkevičaitė-Bitė su J. Juškyte įkūrė „Žiburėlio“ draugiją, kurios vienas pagrindinių tikslų – šelpti mokslus einantį jaunimą, prisidėti prie inteligentijos gausinimo. Uoliai darbavosi draudžiamoje lietuviškoje spaudoje, buvo ilgametė pedagogė, vadovėlių bei knygų autorė, įėjusi į Lietuvos švietimo bei literatūros istoriją. Apie J. Juškytės gyvenimą, darbus, palaikytus ryšius su amžininkais, platų bendradarbių ratą randame nemažai užuominų. Keliamas klausimas, kokią įtaką Juškytės veiklai ir darbams turėjo G. Petkevičaitė-Bitė, kuo Juškytė prisidėjo prie tautinio atgimimo, kaip ji paveikė visuomenės tautinio tapatumo formavimąsi? Siekiama atskleisti ne visai tipinį atvejį – moters bajorės apsisprendimą dalyvauti tautiniame atgimime, tautos ir valstybės gyvenime, formuojant tautinę tapatybę bei inteligentiją kaip pagrindą Lietuvos valstybei kurtis. G. Petkevičaitės-Bitės bei jos bendramintės J. Juškytės pedagoginė, visuomeninė, kultūrinė, šviečiamoji veikla bei darbų reikšmė atskleidžiama, remiantis rankraštiniu palikimu, saugomu Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, taip pat egodokumentais – laiškais, memuarais, dienoraščiais, amžininkų atsiminimais.