Kategorija: Pranešimai
The broken story of a National Tartan Museum in Scotland
Scotland has more than 400 museums. For a country of 6 million people. With more than 3.5 million foreign tourists each year. Scotland has a lot of cultural icons. The most famous is probably the tartan cloth and the folklore associated to it. Not one of these 400 institutions is about tartan.
However, 10 million pounds have now been allocated by the UK government to the creation of the future National Tartan Centre to be based in Stirling for an opening in 2025/2026.
But far from being a new idea, tartan museums have existed before. Then have collapsed. Then before this new venture started in Spring 2022, 3 different proposals have failed to reach the government expectations.
This communication aims at tracing back the multiple iterations of a tartan museum, at trying to explain the difficulties around it – despite obvious visitor interest – and will explore a long and large path to the recovery of the collections scattered around when the previous institutions collapsed and closed.
Within this history of the idea of a tartan museography project across 5 decades, the paper will show the relationship between the country’s politics, the historiographical debates around tartan (from a fake invented tradition from Hobsbawm theory to nationalistic interests) and also the intimate and complex relationship between the idea of tartan and its symbolism and the people of Scotland, the UK and the Scottish diaspora.
The activity of the Rundāle Palace Museum in the preservation of cultural heritage in 1970s – 1980s
The Rundāle Palace Museum began to operate in 1964 as a branch of the Museum of Regional Studies and Art of Bauska and became an independent entity in 1972.
Important area of activity for the Museum alongside of the restoration of the Rundāle Palace was to survey and document Latvia’s cultural heritage. In 1960s – 1980s Museum organized around 70 survey expeditions and visited more than 3000 objects. In 1970s – 1980s at the invitation of various organisations or individuals, the specialists of the Rundāle Palace Museum carried out a more detailed examination of the more than 50 buildings and sites.
The Soviet authorities at the time did not support the preservation of historic buildings, and sacral architecture and art were considered particularly troublesome. The Rundāle Palace Museum was one of the few entities that dared to save church equipment, objects and architectural details of buildings from the likely destruction, and one of the first in Latvia to undertake in-depth research of cultural and historical sites.
The Museum’s scientific archive and collection, which store materials and objects obtained during expeditions, are accessible to all interested parties. The restoration of objects from the expeditions continues and they are included in the Museum’s displays and exhibitions, which, as well as various publications, testify to the work carried out in the field of research.
Paveldo dokumentai kaip institucijos istorijos šaltiniai: Vilniaus universiteto bibliotekos atvejis
Vilniaus universiteto biblioteka (toliau VU biblioteka) – seniausia Lietuvos akademinė biblioteka, turinti nacionalinės reikšmės bibliotekos statusą. Tai didžiausia senųjų dokumentų saugykla Lietuvoje: iš beveik 5 mln. čia saugomų dokumentų beveik 1 mln. priskiriami paveldui, iš jų apie 160 tūkst. yra didelės mokslinės, kultūrinės ir istorinės vertės spaudiniai, išleisti iki 1800 m., taip pat daugiau nei 330 tūkst. XIII-XXI a. rankraštinių dokumentų įvairiomis kalbomis, 94 tūkst. grafikos darbų bei didžiausia Lietuvoje kartografijos kolekcija. Reikšmingiausias VU bibliotekoje saugomas dokumentas – pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“, kuri yra įtraukta į UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą pirmuoju numeriu.
Moksliniai paveldo kolekcijų tyrimai ir jų rezultatų sklaida visada buvo neatsiejama bibliotekos veiklos dalis. Nemažai bibliotekos parengtų leidinių, pristatančių kultūros paveldo kolekcijas, iki šiol yra aktualūs, o dalis jų tapo bibliografinėmis retenybėmis.
Šio pranešimo tikslas – pristatyti pastaraisiais metais VU bibliotekoje vykdytus mokslinių tyrimų projektus ir jų rezultatus. Pagrindinis projektus siejantis komponentas – tyrimų objektas, t.y. bibliotekoje saugomos ir su jos istorine raida susijusios paveldo kolekcijos ar pavieniai objektai. Viena pagrindinių tyrimų krypčių – kolekcijų rekonstrukcija, siekiant atskleisti sąsajas tarp objektų ir jų savininkų.
Bibliotekų dokumentai, saugomi Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale: apžvalga ir tyrinėjimų galimybės
Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialas saugo ir kaupia jam priskirtą Nacionalinio dokumentų fondo dalį: dabartinėje Panevėžio apskrities teritorijoje sovietmečiu ir nuo 1990 m. veikusių bei veikiančių valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių dokumentus. Šiuo metu filiale yra saugomi 1178 fondai, kuriuos sudaro 366 160 bylų. Pranešime bus pristatyti archyve saugomi Biržų, Panevėžio ir Rokiškio rajonų centrinių bibliotekų dokumentų fondai, aptartos šių archyvinių šaltinių panaudojimo galimybės šiandienos tyrinėjimuose.
Atminties institucijų veiklos trajektorijos XXI-jame amžiuje: nuo pasyvaus stebėjimo iki kolektyvinės tapatybės formavimo
Pranešime, remiantis kultūrologijos teorijų įžvalgomis ir analizuojant XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kultūros lauke stebimus pokyčius, bus siekiama aptarti atminties institucijų veiklų transformacijas, atliepiančias šiuolaikinės visuomenės poreikius. Pastaraisiais dešimtmečiais muziejai, archyvai ir bibliotekos pamažu vis naujomis formomis atsiveria vartotojams. Išnaudodamos galimybę visuomenei aktualizuoti istoriškai svarbų dokumentuotą archyvinį turinį, jos dalyvauja kuriant istorinės atminties naratyvą, kolektyvinės tapatybės konstruktą, taigi tampa aktyviais kultūrinio lauko dalyviais, pamažu paneigdamos dešimtmečiais vyravusį stereotipą apie jas kaip nuobodžias, uždaras ir ne itin reikšmingas saugyklas. Pranešimo teiginių iliustravimui bus pasitelkiamas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo dokumentinio kultūros paveldo turinio tyrimo ir komunikacijos atvejis.
Šimtmetį pasitinkant: Šiaulių „Aušros“ muziejaus – reikšmingos Lietuvos atminties institucijos – raida ir šiandienos iššūkiai
Šiaulių „Aušros“ muziejus, 2023 m. švęsiantis įkūrimo 100-metį, šiandien žinomas kaip svarbi ne tik regiono, bet ir visos Lietuvos atminties institucija. Per šimtą raidos metų nenutraukęs veiklos, muziejus nuėjo kelią nuo mėgėjiškos iki profesionalios muziejininkystės ir tapo viena iš reikšmingiausių Lietuvos atminties institucijų. Tai vienintelis iš Lietuvos muziejų tapęs 1941 m. įkurtos Lietuvos mokslų akademijos padaliniu. Pagrindiniai ir didžiausią vertę kaip tyrinėjimo objektai turi šie ŠAM eksponatai, jų kolekcijos, archyvai: tarpukariu suformuotas Šiaulių „Aušros“ muziejaus ir kraštotyros draugijos etnografinis archyvas, įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą; tuo pat metu pradėta kaupti ir iki šių dienų pildoma fototeka (fotografijos, negatyvai): nuo grafo Benedikto Tiškevičiaus fotografijų rinkinio iki Vito Luckaus ir šiandieninių fotografų darbų kolekcijų; LŠS įkūrėjo Vlado Putvinskio-Pūtvio ir jo šeimos archyvas, taip pat įtrauktas į UNESCO programos ,,Pasaulio atmintis“ Lietuvos nacionalinį registrą; tremtinių archyvas, judaikos rinkinys, įskaitant Chaimo Frenkelio šeimos ir Leibos Lipšico archyvus, dvarų dokumentų rinkinys, šiauliečio dailininko Gerardo Bagdonavičiaus, kunigo skulptoriaus Antano Rimavičiaus ir kitų autorių kūrybiniai palikimai. Šie eksponatai, eksponatų kolekcijos, archyvai, jų gausus publikavimas LIMI sistemoje, aktyvus naudojimas mokslo, informacijos, muziejiniams, pažintiniams tikslams šiandien išskiria Šiaulių „Aušros“ muziejų iš kitų Lietuvos atminties institucijų.
Tarp knygos ir skaitytojo: kaimo bibliotekų funkcijos sovietų Lietuvoje 6–8 dešimtmečiais
Skaitymas yra laikomas itin produktyviu kultūros kūrimo mechanizmu, jungtimi tarp individo pasaulio ir visuomenėje cirkuliuojančių vertybių bei prasmių. Dėl šios priežasties skaitymo tema tampa vis svarbesne pastarųjų dešimtmečių socialinės ir kultūros istorijos tyrimų sritimi. Sovietmečio tyrimų laukas – ne išimtis. Sovietinio skaitytojo formavimo politiką nuodugniai išgvildenęs istorikas Jevgenijus Dobrenko parodo, kokia svarbia šio „projekto“ dalimi tapo biblioteka – vieta, kurioje tiesiogiai susidurdavo režimo politika ir skaitytojas. Vis didesnis tyrėjų susidomėjimas bibliotekų vaidmeniu skatina kalbėti nebe tik apie didžiųjų miestų bibliotekas, tačiau kreipti dėmesį ir į periferiją. Šio pranešimo tikslas – pasitelkiant vieno rajono (Ukmergės) kaimo bibliotekas charakterizuoti jų veiklą 6–8 dešimtmečio Lietuvos SSR. Pranešime kaimo bibliotekos bus analizuojamos skirtingais pjūviais, siekiant identifikuoti skaitytojų grupę/-es, bibliotekininkų taikytas skaitymo politikos priemones, taip pat bus telkiamas dėmesys į bibliotekų viešosios ir privačiosios erdvės ribų susiliejimą/persidengimą/nykimą. Pagrindinę tyrimo šaltinių bazę sudaro Ukmergės rajono centrinės bibliotekos veiklos dokumentai, saugomi Vilniaus regioniniame valstybės archyve, leidžiantys daryti prielaidas apie bibliotekos, režimo santykį su skaitytojais.
Lietuvos totorių muziejaus (1929–1944) kolekcijos likimas
Lietuvos totorių religinio ir kultūrinio gyvenimo atgimimas dažniausiai siejamas su XX a. pirmos pusės periodu, būtent su 1920–1939 m. 1929 m. Vilniuje įsteigtas ir Totorių muziejus. Iki 1944 m. veikusio muziejaus ekspozicijos buvo turtingos ir įvairialypės Lietuvos totorių kultūros liudininkės. Po 1944 m. išbarstyti po įvairias saugyklas, muziejus, bibliotekas ir kolekcijas Totorių muziejaus eksponatai ilgainiui atgulė saugyklose.
Apie tarpukario Vilniuje Totorių muziejaus įkūrimo istoriją ir kolekcijos papildymą sužinome iš nedidelių straipsnių ir apybraižų, paskelbtų tuometinėje totorių spaudoje. Pirmaisiais muziejaus gyvavimo metais buvo išleistas „Muziejaus katalogas“ (Katalog Tatarskiego Muzeum Narodowego w Wilnie, 1929 m.). Katalogo duomenimis kolekcijoje buvo 104 eksponatai, tarp kurių dominavo nuotraukos, graviūros ir estampai, daugiausiai datuojami Pirmojo pasaulinio karo metais. Rinkinyje taip pat buvo keturi XVIII–XIX a. Koranai, vienas turkų kalba apie religines pareigas parašytas rankraštis (1423 m.), taip pat XVI a. dokumentai, surašyti rusėnų kalba bei 6 arabų monetos, datuotos XIII a.
Pranešime bus bandoma atskleisti Lietuvos totorių muziejaus reikšmę Lietuvos totorių kultūriniam gyvenimui ir muziejaus kolekcijos likimą po jo uždarymo.
Serajos Šapšalo rašytinis bei kultūrinis palikimas ir jo poveikis Lietuvos karaimikos studijų raidai XX amžiuje. Dabarties situacija ir ateities perspektyvos.
Seraja Šapšalas – neabejotinai viena ryškiausių asmenybių XX a. Europos karaimų istorijoje. Savo veikla jis padėjo pamatus karaimų tautiniam judėjimui, formavo jo pobūdį ir raiškos būdus, lėmė tautinio naratyvo susformavimą ir įtvirtinimą bendruomenėje ir už jos ribų. Jo kultūrinis, epistoliarinis ir kitas rašytinis palikimas – labai gausus, dėl istorinių aplinkybių pasklidęs bent keliose paveldo institucijoje – Lietuvos nacionaliniame muziejuje, LMA Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje, Lietuvos centriniame valstybės archyve, Nacionaliniame Trakų istorijos muziejuje, taip pat privačiose kolekcijose. Kartu tai svarbiausias žinių šaltinis apie tarpukario karaimų bendruomenę, jo pagrindu mokslinius tyrimus atlieka ne tik Lietuvos, bet įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Šiame pranešime siekiama ne tik aptarti šio palikimo pobūdį, jo įvairovę, tačiau ir nustatyti jo poveikį karaimų studijų raidai Lietuvoje, įvertinti, kaip S. Šapšalo palikimas formuoja karaimikos tyrimų lauką, kokius iššūkius kelia mokslininkams ir kaip atsiliepia visuomenės požiūriui į karaimus.