Pranešime pristatoma lietuvių išeivės B. Ciplijauskaitės literatūros kritika lietuvių ir ispanų kalbomis, jos klasifikacija, svarba, indėlis į literatūrologiją. Taip pat trumpai apžvelgiamos intelektualinės lietuvių išeivių ir Ispanijos Pilietinio karo išeivių sandūros, akiračiai, bendradarbiavimas. Visą gyvenime praleidusi JAV Madisono Wisconsino universitete Ciplijauskaitė dirbo ispanų poezijos ir moterų literatūros srityse, paskelbė daugiau kaip 200 mokslinių straipsnių, išleido 11 knygų šiomis temomis. 2003 buvo apdovanota Ispanijos nacionaline premija už viso gyvenimo darbus (La Encomienda de Alfonso X el Sabio. Ministerio de Cultura). Ji taip pat užsiėmė vertimais iš/į ispanų, anglų, prancūzų, italų kalbas, buvo viena pagrindinių lietuvių literatūros vertėjų į ispanų kalbą XX a. 6-9 deš. 2017 literatūrologė po mirties paliko Madisonui Wisconsinui savo daugiau kaip 40 metų trukusį susirašinėjimą su ispanų išeiviais, saugomą universiteto archyvuose. Lietuvos institucijos jos siūlytos ispanistinių knygų kolekcijos viena po kitos atsisakė, tik dalis jų galiausiai buvo priimta į VDU biblioteką, o likusioji palikta Madisono Wisconsino universitete.

Pagrindine Ciplijauskaitės literatūrologine paradigma laikytina ispaniškoji idealistinė stilistika, chronologiškai sutampanti su ankstyvuoju jos kūrybos laikotarpiu, kada ji parašė monografijas „Vienatvė ir šiuolaikinė ispanų poezija“ (1962), „Poetas ir poezija. Nuo romantizmo prie socialinės poezijos“ (1966), „Baroja – stilius“ (1972) ir straipsnių rinkinį „Pilnatvės užduotis. Jorges Guilléno poezija“ (1971). Iš stilistinės kritikos darbų išaugančioje fenomenologinėje Ciplijauskaitės kritikoje išsikristalizuoja jos principų ir analizės instrumentų derinys: stilistinės technikos ir tematikos nagrinėjimas, vidinės ir išorinės viena kitą motyvuojančios kūrinio struktūros aiškinimasis, autorinės patirties ir kūrinio genezės situacijos rekonstrukcija, fenomenologinė percepcija, redukcija, intencionalumas, eidos, intersubjektyvumas bei filosofinė bendrąjį kūrybinį procesą aiškinanti pasaulėvoka. Ciplijauskaitės fenomenologinės žiūros darbuose daug dėmesio skiriama intuicijai, autoriaus intencijoms, skaitytojo patirčiai – kūrinys traktuojamas kaip nedalomas poetinės ir gyvenimo patirties vienis. Apibendrintai Ciplijauskaitės kritiką galima pavadinti stilistine, fenomenologine ir feministine, o šių paradigmų tarpusavio santykis labai kūrybingas. Visas jas vienija bendrieji patirties įtekstinimo ir jo literatūrinių transformacijų klausimai. Idealistinė stilistika veikia kaip visos Ciplijauskaitės kritinės pasaulėžiūros pagrindas, ant kurio klojami kiti paradigminiai sluoksniai. Fenomenologinis rakursas Ciplijauskaitės kritikoje ryškesnis ir labiau išplėtotas, o feminizmas yra autorės problemiškiau priimtas impulsas, paskatinęs tirti moterų tekstus. Nors vadovaujamasi tiek ginokritikos, tiek prancūziškojo, tiek amerikiečių feminizmo principais, labiausiai priartėjama prie fenomenologinio feminizmo nuostatų, savo ruožtu vedančių prie pliuralaus kritinio mąstymo.