Norėčiau parengti pranešimą tema „Genealogija ir nacionalinis saugumas“, remdamasis savo giminės patirtimi, kokios permainos įvyko mūsų mažoje giminės bendruomenėje (60–80 žmonių), kol buvo rašoma knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“.

Užtruko 15 metų, kol parengiau šią 700 psl. knyga. Per tą laiką mes rengėme giminės susitikimus, lankėme istorines vietas, kur gyveno protėviai, kur jie palaidoti, drauge keliavome, vaišinomės, lankėme kabus ir bažnyčias, kuriose jie meldėsi. Įvyko tam tikrų sąmonės lūžių. Apie tai norėčiau kalbėti. Ir pasvarstyti ar nebūtų prasminga tokią patirtį taikyti ir platesniu mastu.

Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas. Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J.Basanavičius, V. Kudirka J. Marcinkevičius!). Tai labai rimtas šiandienos iššūkis.

Tuo metu genealogijos potencialas, siekiant tvaresnių ryšių su savo žeme, yra svarus istorinės ir kultūrinės atminties išteklius, kuris iki šiol, mano nuomone, nepakankamai panaudojamas, nepaisant to, kad susidomėjimas savo šaknimis didėja. Ir tai natūralu: daugeliui žmonių jo praeitis ir kilmė rūpi.

Plačiau ta tema čia.