2019 m. sausio-vasario mėnesiais vykdėme ekspedicija į Urugvajų, kurios metu į Lietuvą pargabenta daugiau nei 100 kg archyvinių dokumentų. Didžioji jo dalis – Urugvajaus lietuvių bendruomenės archyvinis palikimas.

Tiksliai nėra žinoma, kada atvyko pirmieji lietuviai, tačiau didžiausia emigracijos banga prasidėjo 1928 m. Tarp išvykusiųjų nemažai kairiosios politinės minties šalininkų, nepritarusių Smetonos režimui ir idėjoms. Iki 1935 m. į Urugvajų atvyko apie 10 tūkst. emigrantų, turinčių lietuviškus pasus. Didžioji dalis – menkai išsilavinę darbininkai, susigundę galimybe lengvai užsidirbti. Deja, daugeliui į Lietuvą grįžti nepavyko, todėl siekdami įsitvirtinti, ėmė burtis. Kaip ir kiekviena bendruomenė, ši taip pat turėjo savo kūrėjus, mokėjusius garsais ar vaizdais išreikšti kolektyvinę atmintį. Urugvajaus lietuvių bendruomenėje kūrėjų nebuvo daug, bet garsiausi jų buvo itin gerbiami. Tai Alfredo Stanevičius ir Vytautas Dorelis. Jų darbai lengvai atpažįstami bendruomenei ir iki pat šiol yra svarbi kuriamo identiteto dalis. Savo pranešime pristatysiu šių asmenybių kūrybinę veiklą, sąsajas su Lietuva, svarbą bendruomenei bei kūrybinį palikimą.