Išeivijos rašytinio paveldo aktualizavimas: misija (ne)įmanoma?

Per daugiau nei 100 metų istoriją lietuvių išeivija paliko nemažą rašytinį paveldą. Ženklią jo dalį sudaro DP kartos palikimas. Po 1988 m. keletą metų buvo stebima jo sugrįžimo į tėvynę banga, per metus išleidžiamų išeivijos autorių knygų kiekiai skaičiuoti dešimtimis. Tačiau bangai pradėjus slūgti, situacija pakito ir dabartiniu metu išeivijos autorių knygos yra retenybė. Iš pirmo žvilgsnio būtų galima teigti, kad į Lietuvą grįžo ir dabartiniam skaitytojui yra prieinamas visas kultūriškai vertingas DP rašytinis paveldas, tačiau ar tikrai taip? Ar vis tik savo valandos laukia ir Lietuvoje, regis, gerai žinomų rašytojų nežinomi tekstai, ir primirštų ar visai nežinomų autorių kūriniai? Ir kodėl kartais atrodo, kad jų paskelbimas Lietuvoje – misija neįmanoma?