Gyvenamosios aplinkos ir krašto pažinimas kaip mokinių auklėjimo priemonė Nepriklausomybės metais peraugo į kraštotyros sąjūdį. Tuomet buvo organizuojamos ekskursijos, užrašinėjama tautosaka, papročiai, renkami eksponatai, steigiami mokykliniai muziejai, rengiami vakarėliai panaudojant kraštotyros medžiagą. Mokiniai buvo skatinami pažinti tautosaką ir tautodailę, ja remtis savo kūryboje. Ekskursijos ir kelionės buvo vertinamos kaip „būtina patriotinio įsisąmoninimo priemonė“ (Maceina A. Tautinis auklėjimas. Kaunas, 1991, p. 260).

Kraštotyros sąjūdis mokyklose buvo humanitarinės krypties, o veiklos apimtis ir tematika daugiausia priklausė nuo to, kaip mokytojai suvokė kraštotyros reikšmę vaiko ugdymui. Mokytojo kraštotyrininko darbas turėjo dvejopą paskirtį: pirma, padėti vietos gyventojams pažinti gimtinę; antra, palengvino mokytojo darbą, nes mokydamas vaikus jis rėmėsi aplinkos pažinimu.

Tautinio auklėjimo koncepcijos kūrėjai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teoriškai pagrindė kraštotyros auklėjamąją reikšmę. Stasys Šalkauskis skyrė svarbiausius tautinio auklėjimo elementus: kalbos, tautos praeities ir dabarties, jos kultūrinių tradicijų, etninių savybių, krašto geografijos ypatybių pažinimą. Antanas Maceina kraštotyrą apibūdino kaip tėviškės mokslą, iškeldamas jos reikšmę tautiniam patriotiniam auklėjimui.

Tėvynės pažinime išryškinamos trys pagrindinės žinių sritys: gamtotyra, tautotyra ir žemėtyra.. Tarp lietuviškos mokyklos kūrėjų – nemažai su Panevėžiu miestu ir rajonu susijusių žymių pedagogų dr. T. Bukauskienė, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė- Dobilas, M. Grigonis, J. Elisonas, J. Laužikas). Jų mintys ir darbai puoselėjo tautinės mokyklos idėjas. Jomis ir remiamasi pranešime apie Tėvynės pažinimą ir jo svarbą. Nepriklausomybės metais buvo skelbiama idėja: išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė.