Gyvenamosios aplinkos ir krašto pažinimas kaip mokinių auklėjimo priemonė Nepriklausomybės metais peraugo į kraštotyros sąjūdį. Tuomet buvo organizuojamos ekskursijos, užrašinėjama tautosaka, papročiai, renkami eksponatai, steigiami mokykliniai muziejai, rengiami vakarėliai panaudojant kraštotyros medžiagą. Mokiniai buvo skatinami pažinti tautosaką ir tautodailę, ja remtis savo kūryboje. Ekskursijos ir kelionės buvo vertinamos kaip „būtina patriotinio įsisąmoninimo priemonė“ (Maceina A. Tautinis auklėjimas. Kaunas, 1991, p. 260).

Kraštotyros sąjūdis mokyklose buvo humanitarinės krypties, o veiklos apimtis ir tematika daugiausia priklausė nuo to, kaip mokytojai suvokė kraštotyros reikšmę vaiko ugdymui. Mokytojo kraštotyrininko darbas turėjo dvejopą paskirtį: pirma, padėti vietos gyventojams pažinti gimtinę; antra, palengvino mokytojo darbą, nes mokydamas vaikus jis rėmėsi aplinkos pažinimu.

Tautinio auklėjimo koncepcijos kūrėjai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teoriškai pagrindė kraštotyros auklėjamąją reikšmę. Stasys Šalkauskis skyrė svarbiausius tautinio auklėjimo elementus: kalbos, tautos praeities ir dabarties, jos kultūrinių tradicijų, etninių savybių, krašto geografijos ypatybių pažinimą. Antanas Maceina kraštotyrą apibūdino kaip tėviškės mokslą, iškeldamas jos reikšmę tautiniam patriotiniam auklėjimui.

Tėvynės pažinime išryškinamos trys pagrindinės žinių sritys: gamtotyra, tautotyra ir žemėtyra.. Tarp lietuviškos mokyklos kūrėjų – nemažai su Panevėžiu miestu ir rajonu susijusių žymių pedagogų dr. T. Bukauskienė, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė- Dobilas, M. Grigonis, J. Elisonas, J. Laužikas). Jų mintys ir darbai puoselėjo tautinės mokyklos idėjas. Jomis ir remiamasi pranešime apie Tėvynės pažinimą ir jo svarbą. Nepriklausomybės metais buvo skelbiama idėja: išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė.

Suskaitmenintų kultūros vertybių gausa bei įvairovė kelia visuomenės susidomėjimą jomis. Viena iš plačiai naudojamų kultūros objektų grupių yra istoriniai bažnytiniai dokumentai, kuriais remiantis atliekami įvairūs moksliniai, genealoginiai tyrimai. Šie duomenų šaltiniai pasklidę įvairiose valstybinėse ir privačiose interneto saugyklose.

Dėl įvairių priežasčių tyrinėtojams tenka ieškoti informacijos skirtingais būdais skirtingose informacinėse sistemose. Tačiau visuomenė turi poreikį lengvai rasti suskaitmenintus genealogijos išteklius ne tik pagal raktažodžius, bet ir pagal erdvinę kontekstinę informaciją. Siekiant skatinti visuomenės domėjimąsi kultūros vertybėmis 2017 metais viešoji įstaiga „Genčių genealogija“ vykdė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Skaitmeninis bažnyčių žemėlapis“. Šis projektas unikalus siekiu integruoti skirtingas istorinių šaltinių ir suskaitmenintų kultūros objektų bei genealoginių tyrimų sistemas, pasklidusias internete, į vientisą geografinę informacinę sistemą.

Projekto vykdymo metu buvo sukurta inovatyviomis technologijomis paremta internetinė paslauga, apjungianti skirtingų sričių bei tipų suskaitmenintus kultūros objektus, tarpusavyje geografiškai susietus per Lietuvos bažnyčias. Projekto rezultatas – Genealogijos atlasas – Lietuvos bažnyčių žemėlapių ir paslaugų rinkinys, skirtas genealogijos tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems savo kilme ir krašto istorija.

Genealogija – istorijos mokslo pagalbinė disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.

Lietuvoje giminystės ryšiai dažniausiai aptinkami lokalizuotose vietovėse. Tyrinėjant Panevėžio krašto bažnyčiose esančius archyvus, galima nustatyti XVIII–XX a. pr. esančių pavardžių ir vietovių sąsajas ir ribas. Daugeliu atveju vietos istorija ir nulėmė pavardžių atsiradimą tam tikrose teritorijose. Kaip pavyzdys paslaptingasis Liaudos kraštas, reikalaujantis dar daugiau, nei dabar, išsamių tyrimų ir rimtos jų analizės. Tam darbui nemaža medžiagos galima surasti Lietuvos Valstybės Istorijos archyve. Negalima pamiršti, jog ne tik metrikų įrašai, bet ir įvairūs dokumentai – įvairios dalykinės bylos, susirašinėjimai, surašymai – yra išlikę ir saugojami dažnoje krašto bažnyčioje.

Kol valstybės institucijos sunkiai susitaria dėl tolimesnių veiksmų plano išsaugojant istorines krikšto, santuokos, priešsantuokinės, mirties, gyventojų surašymų knygas, vietiniai krašto paveldo puoselėtojai stengiasi visus šiuos įrašus padaryti prieinamus virtualioje erdvėje, ir knygas, parašytas genealogine tema, dovanoti bibliotekoms. Virtualioje erdvėje atsiradusių įrašų naudojimas yra prieinamesnis ne tik krašto gyventojams, bet ir išeiviams iš Lietuvos.

Galėtume atlikti daug mokslinių tyrimų genealogijos, medicinos istorijos ir statistikos srityse, jeigu, naudodamiesi šiuolaikinėmis paieškų ir apdorojimo sistemomis, visą skenuotą informaciją perkeltume į virtualią erdvę. Genealogijai ir vietos istorijai atsiveria ir nauja tyrimų erdvė – genetiniai tyrimai. Šių tyrimų kolekcijos svarbios lietuvių tautos genofondo išaiškinimui remiantis genealogijos, genetikos ir istorijos pagrindais.

Vladislovas Mickevičius (1838 m. – 1926m.) biografas, žurnalistas, bibliotekininkas, vertėjas ir leidėjas savo atsiminimuose prisistato paprastai: didžio tėvo mažas sūnus. Iš Adomo Mickevičiaus vaikų jis nugyveno ilgiausią ir aktyviausią gyvenimą palikdamas didžiulį savo kūrinių, prisiminimų, straipsnių ir knygų lobyną. Didelė ir viena svarbiausių jo kūrybos dalių – tėvynės paieškos. Tai ne tik abstrakčios Pono Tado Lietuvos įdėjos, su kurios vizija buvo augintas, bet ir realios valstybės, į kurią galima kada nors sugrįžti. Kur ir kas yra ta tėvynė? Jaunystėje ambicingas 1863-ųjų metų sukilimo šalininkas ieškojo jos savo protėvių krašte – Lietuvoje. O žiloje senatvėje, jau nepriklausomoje Lenkijoje, galiausiai taip ir nepajėgęs Jos – savo Tėvynės – atrasti ir mirė tame pačiame mieste kur gimė, augo ir praleido didžiąją gyvenimo dalį – Paryžiuje.

Pranešime per Vladislavo Mickevičiaus palikimą patyrinėsime Lietuvių išeivijos, atsidūrusios svetimam krašte dalią, jų pastangas rasti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje verčiančiame rinktis kuo tapti, bet ne kuo būti.

Valstybės teismų (žemės, pilies ir pakamario) pareigūnų antspaudai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII a. yra mažai tyrinėta tema, tačiau valstybės teismų pareigūnų antspauduose išsaugota giminės istorija yra neįkainojamas ir unikalus šaltinis genealogijos tyrimams.

Pavyzdžiui, remdamiesi apie du šimtus nepublikuotų, archyvinių šaltinių analize, pagal vaizdulio heraldiką žemės teismo pareigūnų – teisėjų ir pateisėjų – herbinius antspaudus skirstome į dvi grupes:

1. Kai vaizdulyje vaizduojamas vienas herbas.
2. Kai vaizdulyje vaizduojamas daugiau negu vienas arba jungtinis herbas.

Žemės teismo pareigūnų antspaudų heraldika nebuvo kaip nors reglamentuojama. Žemės teismo pareigūnai galėjo pasirinkti, ar vaizduoti herbą su viena figūra, ar jungtinį. Paprastai viename lauke vaizduotas tos giminės herbas – jo figūra. Jungtiniuose herbuose labiausiai paplito keturių laukų skydai. Kita vertus, nuo pat XVI a. antros pusės antspauduose randame net sudėtingesnių jungtinių herbų su penkių laukų skydais, kuriuose pavaizduoti tėvo, motinos, senelių, kartais net prosenelių herbai. Sudėtingesnieji jungtiniai herbai pabrėžė ne tik spaudo savininko kilmingumą, bet ir jo giminystės ryšius. Panaši heraldika yra vaizduojama pilies ir pakamario teismų pareigūnų antspauduose.

Valstybės teismų pareigūnų antspaudai taip pat yra labai svarbus ir unikalus šaltinis ne tik genealogijos, bet ir prozopografijos tyrimams.

Heraldikos gimimas XII a. antrojoje pusėje yra neatsiejamas nuo riterystės, riterių turnyrų. Norint atpažinti apsišarvavusį riterį, reikėjo skiriamojo ženklo, kuriuo tapo herbas. Laikui bėgant herbai atsirado riterių (nuo karaliaus iki eilinio riterio) aplinkoje. Skirtingai nuo Vakarų Europos, LDK pirmieji herbai atsirado ir heraldikos tradicijos nusistovėjo vėliau. Pranešime nutarta atkreipti dėmesį į ilgus metus detalių tyrimų nesulaukusią Žemaitijos bajorų heraldiką. Ją sudaro vietinės kilmės, lenkiškieji, individualizuoti ir iš kitų Europos kraštų atkeliavę herbai. Šie herbai vaizduoti herbiniuose antspauduose, literatūroje, genealoginiuose medžiuose, architektūros interjeruose ir eksterjeruose ir pan. Iš Žemaitijos bajorų heraldikos šaltinių galime spręsti apie jų turtinę, visuomeninę padėtį, titulus, pareigybes ir svarbiausia – apie giminystę. Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. atsispindėjo dvejopai. Pirmuoju atveju, herbas vienalaukiame skyde žymėjo priklausymą giminei, šeimai. Antruoju atveju, jungtiniuose herbuose atsispindėjo kilmės, santuokos ryšiai. Ketvirčiuotuose herbuose kilmė buvo parodoma į pirmąjį lauką dedant iš tėvo paveldėtą herbą, į antrąjį – motinos, į trečiąjį bei ketvirtąjį – senelių iš tėvo bei motinos pusių herbus. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje išryškėjo tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Dvilaukiuose arba daugialaukiuose skyduose priekyje vaizduoti vyro, o gale – žmonos herbus. Pranešimo metu bus pristatomi heraldikos šaltiniai priklausę Bilevičiams, Chodkevičiams, Nagurskiams, Gorskiams, Kęstartams, Tiškevičiams, Valavičiams ir kt.

Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo visuomenė neišvengiamai turėjo išgyventi daugelį pasikeitimų, apėmusių įvairias politines, ekonomines, socialanes ir kultūrines gyvenimo sritis. Ne išimtis ir mentalinis klodas. XIX a., galima sakyti, įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas, sąlygotas priverstinio bajorystės patvirtinimo proceso. Dėl to turime neišsenkantį lobyną tikrų ir netikrų Lietuvos kilmingųjų genealoginių medžių, schemų, kilmės patvirtinimo dokumentų. Vis dėlto šiame kontekste radosi ir kitokio – egodokumentinio – pobūdžio genealoginiai šaltiniai. Kuo vieni ar kiti šaltiniai yra pranašesni už kitus? Pranešime genealoginiu aspektu bus plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Dienoraštis šiuo atveju yra svarbus ne tik kaip egodokumentikos, bet ir genealoginis šaltinis. Iš autorės žodžių matyti, kad to meto visuomenė yra tarsi voratinklis, išaustas iš giminystės ryšių gijų, kurios visos, tarpusavyje persipynusios, yra svarbios šio tinklo tvarumui ir tolimesniam egzistavimui. Dienoraštyje skleidžiasi genealogijos ir genealoginės savimonės paveikslas, prisodrintas asmeninių patirčių, individualių jausmų potėpiais. Pranešime bus gvildenama, kokie giminystės ryšiai atsiskleidžia, kokiais aspektais jie pristatomi, analizuojamos giminystės, jų puoselėjimo kategorijos emocijų istorijos kontekste.

Pranešime pristatomas Kauno regioniniame valstybės archyve (Kauno miesto savivaldybės pasų skyriaus fonde (f. 66)) saugomas gausus šaltinių masyvas – Lietuvos Respublikos piliečio/ės vidaus pasų korteles, kurios yra vertingas šaltinis genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimams. 1920–1940 m. Kauno mieste išduotų vidaus pasų kortelių duomenys (asmens vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, specialybė (užsiėmimas), tikėjimas, tautybė, šeimyninė padėtis, žinios apie karo prievolės atlikimą, žymos apie dokumentus, pagal kuriuos išduotas vidaus pasas (gimimo metrikai, santuokos liudijimai, vidaus pasai, tremtinio liudijimai ir pan.), vidaus paso turėtojo parašas ir fotografija) yra svarbus šaltinis ieškant informacijos apie atskirus asmenis ir ištisas šeimas, kurie minėtu laikotarpiu gyveno Kaune – tuometinėje laikinojoje sostinėje. Statistiškai apdorėjus ir išanalizavus minėtus vidaus pasų kortelių duomenis nustatyta, iš kokių vietovių buvo kilę tarpukario kauniečiai, kokia buvo jų sudėtis pagal tautybę, tikėjimą, specialybę ir kt. Vidaus pasų kortelėse esančios fotografijos byloja apie nagrinėjamo laikmečio kauniečių aprangos stiliaus tendencijas ir pan. Vidaus pasų kortelėse yra duomenų, liudijančių apie atskirų asmenų ir šeimų priverstines migracijas (įrašai apie Pirmojo pasaulinio karo tremtinio liudijimus). Pasų kortelės atskleidžia ženklios tarpukario kauniečių dalies reikšmingas sociodemografines charakteristikas, kurios yra svarbios įvairaus pobūdžio lokalinės istorijos tyrimams.

Karpiai – garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminė, pasižymėjusi LDK politinėje ir švietėjiškoje veikloje. Daugiausiai giminė pagarsėjo XVIII–XIX a., kai gyveno žymiausi ir aktyviausi Karpių giminės atstovai. Ši giminė nepasižymi istorinių tyrimų gausa, nors laikas nuo laiko atsiranda naujų darbų. Daugiausiai jie orientuoti į atskirą Karpių giminės atstovų veiklos analizę, o giminės kilmės ir genealoginiai tyrimai yra atsidūrę tam tikroje aklavietėje. Šiuo metu labai perspektyvus metodas analizuoti kilmingoms šeimoms yra prozopografija. Ji analizuoja asmenį, aplinką, socialinį statusą, karjerą, galios kaupimą, politinę įtaką ir kitus veiksnius. Nagrinėdama ryšius tarp individų ir nuolat juos vertindama tarpusavio sąveikų aspektu. Be to, perspektyvoje prozopografinė analizė sukuria idealų pagrindą asmens istoriniam biografiniam tyrimui. Pranešime grįžtama į Karpių giminės pradžią, aptariamos giminės legendinės kilmės ir jos pradininko LDK pasirodymo teorijos bei aiškinamasi, kiek dabartiniai Karpių giminės kilmės tyrimai įgalina produktyvų prozopografinių tyrimų taikymą. Kadangi prozopografijoje vienas svarbiausių metodų yra genealoginis, pranešime aptariama Karpių giminės genealoginio medžio tyrimų problematika.

1413 m. Horodlės unija atnaujino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą tarp Jogailos ir Vytauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorai gavo tokias pat teises bei herbus, kokius turėjo ir Lenkijos karalystės šlėkta. Adaptuotą Wadwicz herbą gavo vienas įtakingiausių Lietuvos didikų Petras Mangirdaitis. Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) veikale „Lietuvos D. K. bajorijos herbynas“ teigia, kad iš Petro Mangirdaičio sūnaus Daukšos kilo pavardė Daukša, sūnaus Narušo – Naruševičius, Daugirdo – Daugirdas, o iš anūko Hanuso sūnaus Adomo kilo pavardė Adamkus. Pirmosios P. Mangirdaičio žmonos vienintelis sūnus Jonas-Petraitis Mangirdaitis pratęsė Mongirdų pavardę.

Deja, bajorų Mongirdų genealogija Lietuvoje dokumentaliai fiksuojama tik nuo 1698 m. kovo 17 d. dovanojimo akto, aktikuoto Žemaitijos žemės teisme, pagal kurį Vaclovas Mongirdas Gonkainių (Baisogalos vlsč., Radviliškio r.) dvarą su valstiečiais padovanojo savo sūnums Baltramiejui ir Andriejui.

1864 m. sudarytas Mongirdų genealoginis medis apima 6 kartas, 54 asmenis. Neminimos nei žmonos, nei dukterys. Šiame giminės medyje vienintelė paminėta moteriškosios giminės atstovė yra Zofija Mongirdaitė, gimusi 1860 m. rugpjūčio 1 d. Pikturnų dvare (Betygalos parap.).

2017 m. J. Klietkutės sudarytas bajorų Mongirdų giminės medis apima 12 kartų, 124 asmenis, iš kurių 74 vyrai ir 50 moterų.

Pagrindinis šaltinis, padėjęs atkurti Mongirdų giminės moteriškąją pusę – bažnytinių Krikštų, Santuokų ir Mirimų metrikų knygos, kuriose įrašytos moterys ir jų mergautinės pavardės. Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonde 391 yra jau surinktų bajorijos giminės medžių. Daug informacijos pateikia ir tyrinėjamo laikotarpio spauda, kurią galima skaityti internete epaveldas.lt. Nemažai Mongirdų giminės faktų radau kasmet išleidžiamoje knygelėse „Памятная книжка Виленской губернии“, „Памятная книжка Ковенской губернии“ ir adresų.

Norėčiau parengti pranešimą tema „Genealogija ir nacionalinis saugumas“, remdamasis savo giminės patirtimi, kokios permainos įvyko mūsų mažoje giminės bendruomenėje (60–80 žmonių), kol buvo rašoma knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“.

Užtruko 15 metų, kol parengiau šią 700 psl. knyga. Per tą laiką mes rengėme giminės susitikimus, lankėme istorines vietas, kur gyveno protėviai, kur jie palaidoti, drauge keliavome, vaišinomės, lankėme kabus ir bažnyčias, kuriose jie meldėsi. Įvyko tam tikrų sąmonės lūžių. Apie tai norėčiau kalbėti. Ir pasvarstyti ar nebūtų prasminga tokią patirtį taikyti ir platesniu mastu.

Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas. Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J.Basanavičius, V. Kudirka J. Marcinkevičius!). Tai labai rimtas šiandienos iššūkis.

Tuo metu genealogijos potencialas, siekiant tvaresnių ryšių su savo žeme, yra svarus istorinės ir kultūrinės atminties išteklius, kuris iki šiol, mano nuomone, nepakankamai panaudojamas, nepaisant to, kad susidomėjimas savo šaknimis didėja. Ir tai natūralu: daugeliui žmonių jo praeitis ir kilmė rūpi.

Plačiau ta tema čia.

Knygotyrininkas Nojus Feigelmanas paliko svarų indėlį Lietuvos knygotyros moksle. 40 metų paskyręs Vilniaus universiteto bibliotekai, jis buvo ilgametis Retų spaudinių skyriaus vedėjas: rengė knygų katalogus, parašė ne vieną knygotyros straipsnį, skaitė pranešimus konferencijose, organizavo parodas ir dalyvavo susigrąžinant Vilniaus universiteto knygas. Išskirtinės reikšmės yra jo ilgus metus rengtas ir 1975 m. publikuotas fundamentalus mokslo veikalas „Lietuvos inkunabulai“. Tai pirmas sisteminis inkunabulų tyrimas, lėmęs inkunabulistikos mokslo pradžią Lietuvoje. Minint N. Feigelmano gimimo šimtmetį, panaudojus literatūros ir archyvinių šaltinių analizę, pranešime bus pateikiama naujų biografinių N. Feigelmano gyvenimo faktų, kalbama apie jo vaikystę ir mokslus Panevėžyje, atskleidžiami kiti jo gyvenimo aspektai siekiant išsiaiškinti N. Feigelmano kelią į knygotyrą. Daroma išvada, kad N. Feigelmano gyvenime jį visą laiką lydėjo knyga.

Antanas Vienuolis-Žukauskas (1882–1957) – iš Anykščių kilęs rašytojas prozininkas, dramaturgas, vaistininkas, pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose – įkūrėjas 1927-aisiais, 1947–1957 metų Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Šiandienai iš viso surinkta apie 200 iki šiol niekur neskelbtų, daugiausia 6-ajame dešimtmetyje rašytų laiškų, atvirlaiškių bei telegramų iš įvairių Lietuvos atminties institucijų fondų ir rinkinių. Net 40 laiškų sudaro A. Vienuolio ir advokato, teisininko, valstybės ir visuomenės veikėjo, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo, keturis kartus kalinto, buvusio Sibiro tremtinio Zigmo Toliušio (1889–1971) nuoseklų epistolinį dialogą. Antrąjį laiškų bloką sudaro įvairių tremtinių ir politinių kalinių laiškai A. Vienuoliui (taip pat vienas kitas A. Vienuolio laiškas ar jo juodraštis atitinkamam adresatui).

Šis epistolinis palikimas sugriauna mitą apie A. Vienuolį, kaip „prisitaikiusį“ ir „paklusnų“ tarybinį rašytoją bei „nematomą“ Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Iš A. Vienuolio ir Z. Toliušio epistolinio dialogo bei A. Vienuoliui adresuotų tremtinių ir politinių kalinių laiškų turinio atsiskleidžia iki šiol nenušviesta vieno žymiausių Anykščių krašto rašytojo ir muziejininkystės pradininko biografijos pusė. Kaip liudija surinkti laiškai, A. Vienuolis pats tiesiogiai ar tarpininkaujant kitiems patikimiems asmenims, tarp jų ir Z. Toliušiui, tremtinius ir politinius kalinius gausiai rėmė pinigais, maisto, vaistų ir lietuviškų knygų siuntiniais, o daliai jų, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų ir VRM dokumentų skyriuose saugomose tremtinių ir politinių kalinių bylose išlikusiais oficialiais raštais ir kitais dokumentais, padėjo net sugrįžti iš tremties į Lietuvą.

Pranešimo tikslas – pristatyti vieną režisieriaus Juozo Miltinio autobiografiją, jos atsiradimo istoriją; išanalizuoti užrašytos informacijos apie savo asmenį tikslą, būdą ir struktūrą; pateikti, kaip asmenybės požiūrį į save keičia politinės, kultūrinės ir socialinės aplinkybės; rekonstruoti remiantis šia autobiografija režisieriaus gyvenimo programą ir kūrybinės veiklos scenarijų; parodyti, kaip žinomos asmenybės autobiografija reflektuoja požiūrį į aplinką, tarpusavio santykius, epochos kontekstą.

XX a. pradžioje daug lietuvių studijavo Krokuvos ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose. Vienas iš kultūros centrų tapo 1904 metais Adomo Varno ir Juozapo Albino Herbačiausko iniciatyva įkurta lietuvių draugija „Rūta“. Jos nariai, dailininkai A. Varnas, Adalbertas Staneika, Petras Rimša, muzikas Zigmantas Skirgaila ir kiti, ne tik susitikimuose, bet ir laiškuose kėlė aktualias to meto kultūros problemas, sprendė tapatumo klausimus ir su tuo susijusias savo, kaip menininkų, raiškos galimybes. Bene ryškiausiai tai išreikšta A. Varno laiške A. Staneikai : „Aš esu aš – lietuvis – Adomas Varnas…“ (pabraukta originale).Geriausias sąlygas skleistis lietuviškai tapatybei tuo metu jie matė Lietuvos kaime. Vienas svarbiausių tokių centrų tampa Medvilionių dvaras (Joniškio rajonas). Nemaža dalis šio susirašinėjimo yra neskelbta. To meto laiškų analizė ir jų publikacija yra svarbi suvokti lietuvių tautos kelią į nepriklausomybę.

Pranešime pristatoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rengiama vieno iškiliausių visuomenės veikėjų – daktaro Jono Basanavičiaus – bibliografija, kurioje išsamiai fiksuojamas turtingas jo rašytinis palikimas, atskleidžiama jo darbų bei publikacijų apie jį visuma. Apžvelgiami bibliografijos rengimo principai, atrankos kriterijai, struktūra, tematika. Aptariama, kaip duomenų bazėje sukaupta gausi bibliografinė medžiaga pasitarnaus Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos tyrėjams, leis į jį pažvelgti iš jo paties publikacijų, nušvies ne tik jo biografijos įvykius, bet ir to meto politines, socialines, ekonomines aktualijas.