Periodinės spaudos leidybai Latvijos Respublikoje įtakos turėjo politinis kontekstas (Nepriklausomybės karas, parlamentinės demokratijos epocha, autoritarinio valdymo laikotarpis), taip pat vyraujanti teisėkūra. Nepaisant įvairių svyravimų, tarpukaris pasižymėjo spaudos klestėjimu, kurį parodė spartus laikraščių ir žurnalų skaičiaus augimas. 1920 m. buvo 22 laikraščiai ir 45 žurnalai; iki 1931 m. šie skaičiai išaugo iki 168 laikraščių ir 271 žurnalo. Periodinius leidinius leido valstybinės institucijos, religinės organizacijos, politinės partijos, asociacijos, profesionalūs leidėjai. Nors dauguma jų buvo leidžiami latvių kalba, pagrindinės mažumų bendruomenės – vokiečiai, rusai, žydai, lenkai ir lietuviai – taip pat turėjo savo laikraščius ir žurnalus. Šiame pristatyme, remiantis įvairiais bibliografiniais ištekliais, bus nagrinėjamos pagrindinės periodinės spaudos leidybos tendencijos šiuo laikotarpiu, ypatingą dėmesį skiriant periodiniams leidiniams, leidžiamiems mažumų kalbomis, įskaitant lietuvių.