Pranešime, remiantis kultūrologijos teorijų  įžvalgomis ir analizuojant XX a. pabaigos–XXI a. pradžios kultūros lauke stebimus pokyčius, bus siekiama aptarti atminties institucijų veiklų transformacijas,  atliepiančias šiuolaikinės visuomenės poreikius. Pastaraisiais dešimtmečiais muziejai, archyvai ir bibliotekos pamažu vis naujomis formomis atsiveria vartotojams. Išnaudodamos galimybę visuomenei aktualizuoti istoriškai svarbų dokumentuotą archyvinį turinį, jos dalyvauja kuriant istorinės atminties naratyvą, kolektyvinės tapatybės konstruktą, taigi tampa aktyviais kultūrinio lauko dalyviais, pamažu paneigdamos dešimtmečiais vyravusį stereotipą apie jas kaip nuobodžias, uždaras ir ne itin reikšmingas saugyklas. Pranešimo teiginių iliustravimui bus pasitelkiamas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomo dokumentinio kultūros paveldo turinio tyrimo ir komunikacijos atvejis.