Antanas Namikas (1887–1980) 1917 metais baigė Maskvos archeologijos instituto Smolensko filialą ir gavo diplomuoto archeologo vardą. 1921 m. su šeima grįžo į Lietuvą, dirbo mokytoju, vienuolika metų ėjo Utenos apskrities pradžios mokyklų inspektoriaus pareigas. Dar studijų metais A. Namikas pradėjo kaupti istorinę medžiagą apie Lietuvą. Vizituodamas mokyklas, jis ragino mokytojus rinkti ir saugoti archeologinius radinius, senienas, tautodailę. Eksponatų gausėjo, jie jau nebetilpo nuomojamame bute. 1929 m. lapkričio 22 d. Utenos apskrities valdyba raštu Nr. 3444 leido A. Namikui steigti muziejų ir paskyrė jį to muziejaus vedėju. Muziejui jis padovanojo surinktą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją. Iki 1940 m. inventorinėje knygoje buvo įrašyta 740 eksponatų, juos inventorino pats A. Namikas. Sovietinė ir nacistinė okupacijos beveik sunaikino A. Namiko darbą. Po karo tik labai maža dalis to, ką surinko muziejaus įkūrėjas, sugrįžo į atkurto Utenos kraštotyros muziejaus fondus. Muziejuje saugomi A. Namiko ir jo giminių dokumentai, rankraščiai, kronikų vertimai, sąsiuviniai su išrašais iš įvairių istorinių šaltinių apie Utenos apylinkes, laiškai, atsiminimai, dalis jo bibliotekos. 2003 m. Utenos kraštotyros muziejaus iniciatyva išleista A. Namiko knyga „Gyvenimo fragmentai“. Jis beveik prieš 100 metų pradėjo darbą, kuris dabar yra Utenos kraštotyros muziejaus misija – kaupti, saugoti, populiarinti Rytų Aukštaitijos kultūros ir istorijos vertybes.