XIX mokslinė konferencija „Genealogija ir lokalinė istorija: šaltiniai, tyrinėjimai, sklaida“

DĖMESIO! KVIEČIAME ATSISIŲSTI KONFERENCIJOS PROGRAMĄ
Atsisiųsti galite čia


APIE

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas 2018 m. kovo 22 d. (ketvirtadienį) rengia mokslinę konferenciją „Genealogija ir lokalinė istorija: šaltiniai, tyrinėjimai, sklaida“.

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, dera atsigręžti ir dar kartą padiskutuoti apie lietuvių tautos ir visuomenės genealoginį tapatumą, lokalinę ir valstybinę savimonę, jos formavimosi prielaidas ir tęstinumą.

Panevėžio kraštas, išugdęs nemažai Lietuvos valstybei ir kultūrai nusipelniusių žmonių, tokiam forumui yra itin tinkama vieta.

Konferencijoje atminties institucijų darbuotojus, mokslininkus, paveldo tyrinėtojus kviestume aptarti ne tik tradicinę kraštotyros veiklą, jos tikslų ir metodų kaitą XXI amžiuje, bet ir genealogijos ir lokalinės istorijos (angl. local history) vaidmenį tinklaveikos visuomenėje, bendruomenių įtraukimą, pristatyti aktualius projektus, genealoginių tapatumų tyrimų rezultatus ir šaltinius, padiskutuoti apie jų prieigą, skaitmeninimą, sklaidą.

Akivaizdu, kad sisteminiai genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimai ir patrauklus jų pristatymas visuomenei neįmanomi be biografistikos, šaltiniotyros, rankraštinės ir spausdintos knygos istorijos, dokumentinio paveldo, dokumentinių medijų komunikacijos ir antropologijos išmanymo.

Todėl kviestume konferencijoje aktyviai dalyvauti ne tik bibliotekininkus, archyvistus, muziejininkus, bet ir istorikus, filosofus, etnologus, literatūrologus, menotyrininkus, komunikacijos ir informacijos tyrėjus ir profesionalus.

TEMATIKA

  • Genealogijos ir lokalinės istorijos sąsajos
  • Žmonių gyvenimo istorijos
  • Asmenybės kilmės ir tapatumų raiška kūryboje
  • Panevėžio kraštas, Aukštaitija ir Lietuva genealoginių ir (auto)biografinių tyrimų kontekste
  • Kraštotyros vaidmuo atminties institucijų veikloje

PROGRAMA

09.00 – 09.30
Dalyvių registracija
09.30 – 09.45
Konferencijos atidarymas ir sveikinimai
RIMA MASELYTĖ, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė
RYTIS MYKOLAS RAČKAUSKAS, Panevėžio miesto meras
Prof. dr. RENALDAS GUDAUSKAS, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius
Dr. RIMANTAS MIKNYS, Lietuvos istorijos instituto direktorius
Prof. dr. ARVYDAS PACEVIČIUS, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Dokumentinių medijų antropologijos katedros vedėjas
Pranešimai

I posėdis 09.45 – 11.05 BENDRIEJI LOKALINĖS ISTORIJOS IR GENEALOGIJOS KLAUSIMAI

Pirmininkauja: RIMA MASELYTĖ, prof. dr. ARVYDAS PACEVIČIUS

09.45 – 10.05
Apie Tėvynės pažinimą praeityje
Juozas Brazauskas , „Žiemgalos“ draugijos Panevėžio skyrius

Gyvenamosios aplinkos ir krašto pažinimas kaip mokinių auklėjimo priemonė Nepriklausomybės metais peraugo į kraštotyros sąjūdį. Tuomet buvo organizuojamos ekskursijos, užrašinėjama tautosaka, papročiai, renkami eksponatai, steigiami mokykliniai muziejai, rengiami vakarėliai panaudojant kraštotyros medžiagą. Mokiniai buvo skatinami pažinti tautosaką ir tautodailę, ja remtis savo kūryboje. Ekskursijos ir kelionės buvo vertinamos kaip „būtina patriotinio įsisąmoninimo priemonė“ (Maceina A. Tautinis auklėjimas. Kaunas, 1991, p. 260).

Kraštotyros sąjūdis mokyklose buvo humanitarinės krypties, o veiklos apimtis ir tematika daugiausia priklausė nuo to, kaip mokytojai suvokė kraštotyros reikšmę vaiko ugdymui. Mokytojo kraštotyrininko darbas turėjo dvejopą paskirtį: pirma, padėti vietos gyventojams pažinti gimtinę; antra, palengvino mokytojo darbą, nes mokydamas vaikus jis rėmėsi aplinkos pažinimu.

Tautinio auklėjimo koncepcijos kūrėjai Stasys Šalkauskis ir Antanas Maceina teoriškai pagrindė kraštotyros auklėjamąją reikšmę. Stasys Šalkauskis skyrė svarbiausius tautinio auklėjimo elementus: kalbos, tautos praeities ir dabarties, jos kultūrinių tradicijų, etninių savybių, krašto geografijos ypatybių pažinimą. Antanas Maceina kraštotyrą apibūdino kaip tėviškės mokslą, iškeldamas jos reikšmę tautiniam patriotiniam auklėjimui.

Tėvynės pažinime išryškinamos trys pagrindinės žinių sritys: gamtotyra, tautotyra ir žemėtyra.. Tarp lietuviškos mokyklos kūrėjų – nemažai su Panevėžiu miestu ir rajonu susijusių žymių pedagogų dr. T. Bukauskienė, G. Petkevičaitė-Bitė, J. Lindė- Dobilas, M. Grigonis, J. Elisonas, J. Laužikas). Jų mintys ir darbai puoselėjo tautinės mokyklos idėjas. Jomis ir remiamasi pranešime apie Tėvynės pažinimą ir jo svarbą. Nepriklausomybės metais buvo skelbiama idėja: išugdžius kiekvieno individo kultūrą, suklestės visuomenė.

10.05 – 10.25
Ar lengvai randame suskaitmenintus genealogijos ir lokalinės istorijos išteklius?
Arūnas Cijunaitis , viešoji įstaiga „Genčių genealogija“

Suskaitmenintų kultūros vertybių gausa bei įvairovė kelia visuomenės susidomėjimą jomis. Viena iš plačiai naudojamų kultūros objektų grupių yra istoriniai bažnytiniai dokumentai, kuriais remiantis atliekami įvairūs moksliniai, genealoginiai tyrimai. Šie duomenų šaltiniai pasklidę įvairiose valstybinėse ir privačiose interneto saugyklose.

Dėl įvairių priežasčių tyrinėtojams tenka ieškoti informacijos skirtingais būdais skirtingose informacinėse sistemose. Tačiau visuomenė turi poreikį lengvai rasti suskaitmenintus genealogijos išteklius ne tik pagal raktažodžius, bet ir pagal erdvinę kontekstinę informaciją. Siekiant skatinti visuomenės domėjimąsi kultūros vertybėmis 2017 metais viešoji įstaiga „Genčių genealogija“ vykdė Lietuvos kultūros tarybos finansuotą projektą „Skaitmeninis bažnyčių žemėlapis“. Šis projektas unikalus siekiu integruoti skirtingas istorinių šaltinių ir suskaitmenintų kultūros objektų bei genealoginių tyrimų sistemas, pasklidusias internete, į vientisą geografinę informacinę sistemą.

Projekto vykdymo metu buvo sukurta inovatyviomis technologijomis paremta internetinė paslauga, apjungianti skirtingų sričių bei tipų suskaitmenintus kultūros objektus, tarpusavyje geografiškai susietus per Lietuvos bažnyčias. Projekto rezultatas – Genealogijos atlasas – Lietuvos bažnyčių žemėlapių ir paslaugų rinkinys, skirtas genealogijos tyrinėtojams ir visiems, besidomintiems savo kilme ir krašto istorija.

10.25 – 10.45
Genealogijos ir vietos istorijos tyrimų galimybės Panevėžio krašte
Vytenis Bagdonas , Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija

Genealogija – istorijos mokslo pagalbinė disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.

Lietuvoje giminystės ryšiai dažniausiai aptinkami lokalizuotose vietovėse. Tyrinėjant Panevėžio krašto bažnyčiose esančius archyvus, galima nustatyti XVIII–XX a. pr. esančių pavardžių ir vietovių sąsajas ir ribas. Daugeliu atveju vietos istorija ir nulėmė pavardžių atsiradimą tam tikrose teritorijose. Kaip pavyzdys paslaptingasis Liaudos kraštas, reikalaujantis dar daugiau, nei dabar, išsamių tyrimų ir rimtos jų analizės. Tam darbui nemaža medžiagos galima surasti Lietuvos Valstybės Istorijos archyve. Negalima pamiršti, jog ne tik metrikų įrašai, bet ir įvairūs dokumentai – įvairios dalykinės bylos, susirašinėjimai, surašymai – yra išlikę ir saugojami dažnoje krašto bažnyčioje.

Kol valstybės institucijos sunkiai susitaria dėl tolimesnių veiksmų plano išsaugojant istorines krikšto, santuokos, priešsantuokinės, mirties, gyventojų surašymų knygas, vietiniai krašto paveldo puoselėtojai stengiasi visus šiuos įrašus padaryti prieinamus virtualioje erdvėje, ir knygas, parašytas genealogine tema, dovanoti bibliotekoms. Virtualioje erdvėje atsiradusių įrašų naudojimas yra prieinamesnis ne tik krašto gyventojams, bet ir išeiviams iš Lietuvos.

Galėtume atlikti daug mokslinių tyrimų genealogijos, medicinos istorijos ir statistikos srityse, jeigu, naudodamiesi šiuolaikinėmis paieškų ir apdorojimo sistemomis, visą skenuotą informaciją perkeltume į virtualią erdvę. Genealogijai ir vietos istorijai atsiveria ir nauja tyrimų erdvė – genetiniai tyrimai. Šių tyrimų kolekcijos svarbios lietuvių tautos genofondo išaiškinimui remiantis genealogijos, genetikos ir istorijos pagrindais.

10.45 – 11.05
Kas yra lietuvis? Vladislavo Mickevičiaus tėvynės paieškos
Eduardas Budrys , Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka

Vladislovas Mickevičius (1838 m. – 1926m.) biografas, žurnalistas, bibliotekininkas, vertėjas ir leidėjas savo atsiminimuose prisistato paprastai: didžio tėvo mažas sūnus. Iš Adomo Mickevičiaus vaikų jis nugyveno ilgiausią ir aktyviausią gyvenimą palikdamas didžiulį savo kūrinių, prisiminimų, straipsnių ir knygų lobyną. Didelė ir viena svarbiausių jo kūrybos dalių – tėvynės paieškos. Tai ne tik abstrakčios Pono Tado Lietuvos įdėjos, su kurios vizija buvo augintas, bet ir realios valstybės, į kurią galima kada nors sugrįžti. Kur ir kas yra ta tėvynė? Jaunystėje ambicingas 1863-ųjų metų sukilimo šalininkas ieškojo jos savo protėvių krašte – Lietuvoje. O žiloje senatvėje, jau nepriklausomoje Lenkijoje, galiausiai taip ir nepajėgęs Jos – savo Tėvynės – atrasti ir mirė tame pačiame mieste kur gimė, augo ir praleido didžiąją gyvenimo dalį – Paryžiuje.

Pranešime per Vladislavo Mickevičiaus palikimą patyrinėsime Lietuvių išeivijos, atsidūrusios svetimam krašte dalią, jų pastangas rasti savo vietą pasikeitusiame pasaulyje verčiančiame rinktis kuo tapti, bet ne kuo būti.

11.05 – 11.30
Kavos pertrauka

II posėdis 11.30 – 13.10 GENEALOGIJOS TYRIMŲ ATODANGOS

Pirmininkauja: dr. AGNĖ RAILAITĖ-BARDĖ

11.30 – 11.50
Valstybės teismų pareigūnų antspaudai – svarbus šaltinis Lietuvos XVI–XVIII a. genealogijos tyrimams
Dokt. Justina Sipavičiūtė , Lietuvos istorijos institutas

Valstybės teismų (žemės, pilies ir pakamario) pareigūnų antspaudai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVI–XVIII a. yra mažai tyrinėta tema, tačiau valstybės teismų pareigūnų antspauduose išsaugota giminės istorija yra neįkainojamas ir unikalus šaltinis genealogijos tyrimams.

Pavyzdžiui, remdamiesi apie du šimtus nepublikuotų, archyvinių šaltinių analize, pagal vaizdulio heraldiką žemės teismo pareigūnų – teisėjų ir pateisėjų – herbinius antspaudus skirstome į dvi grupes:

  1. Kai vaizdulyje vaizduojamas vienas herbas.
  2. Kai vaizdulyje vaizduojamas daugiau negu vienas arba jungtinis herbas.

Žemės teismo pareigūnų antspaudų heraldika nebuvo kaip nors reglamentuojama. Žemės teismo pareigūnai galėjo pasirinkti, ar vaizduoti herbą su viena figūra, ar jungtinį. Paprastai viename lauke vaizduotas tos giminės herbas – jo figūra. Jungtiniuose herbuose labiausiai paplito keturių laukų skydai. Kita vertus, nuo pat XVI a. antros pusės antspauduose randame net sudėtingesnių jungtinių herbų su penkių laukų skydais, kuriuose pavaizduoti tėvo, motinos, senelių, kartais net prosenelių herbai. Sudėtingesnieji jungtiniai herbai pabrėžė ne tik spaudo savininko kilmingumą, bet ir jo giminystės ryšius. Panaši heraldika yra vaizduojama pilies ir pakamario teismų pareigūnų antspauduose.

Valstybės teismų pareigūnų antspaudai taip pat yra labai svarbus ir unikalus šaltinis ne tik genealogijos, bet ir prozopografijos tyrimams.

11.50 – 12.10
Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antroje pusėje–XVIII a.
Dokt. Gabrielė Jasiūnienė , Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaulių universitetas

Heraldikos gimimas XII a. antrojoje pusėje yra neatsiejamas nuo riterystės, riterių turnyrų. Norint atpažinti apsišarvavusį riterį, reikėjo skiriamojo ženklo, kuriuo tapo herbas. Laikui bėgant herbai atsirado riterių (nuo karaliaus iki eilinio riterio) aplinkoje. Skirtingai nuo Vakarų Europos, LDK pirmieji herbai atsirado ir heraldikos tradicijos nusistovėjo vėliau. Pranešime nutarta atkreipti dėmesį į ilgus metus detalių tyrimų nesulaukusią Žemaitijos bajorų heraldiką. Ją sudaro vietinės kilmės, lenkiškieji, individualizuoti ir iš kitų Europos kraštų atkeliavę herbai. Šie herbai vaizduoti herbiniuose antspauduose, literatūroje, genealoginiuose medžiuose, architektūros interjeruose ir eksterjeruose ir pan. Iš Žemaitijos bajorų heraldikos šaltinių galime spręsti apie jų turtinę, visuomeninę padėtį, titulus, pareigybes ir svarbiausia – apie giminystę. Genealoginiai ryšiai Žemaitijos bajorų heraldikos šaltiniuose XVI a. antrojoje pusėje – XVIII a. atsispindėjo dvejopai. Pirmuoju atveju, herbas vienalaukiame skyde žymėjo priklausymą giminei, šeimai. Antruoju atveju, jungtiniuose herbuose atsispindėjo kilmės, santuokos ryšiai. Ketvirčiuotuose herbuose kilmė buvo parodoma į pirmąjį lauką dedant iš tėvo paveldėtą herbą, į antrąjį – motinos, į trečiąjį bei ketvirtąjį – senelių iš tėvo bei motinos pusių herbus. XVII a. pabaigoje – XVIII a. pradžioje išryškėjo tendencija nuo giminės atsigręžti į santuoką. Dvilaukiuose arba daugialaukiuose skyduose priekyje vaizduoti vyro, o gale – žmonos herbus. Pranešimo metu bus pristatomi heraldikos šaltiniai priklausę Bilevičiams, Chodkevičiams, Nagurskiams, Gorskiams, Kęstartams, Tiškevičiams, Valavičiams ir kt.

12.10 – 12.30
Genealogija XIX amžiuje: prievolė ir priemonė versus patyrimas ir emocija
Dr. Agnė Railaitė-Bardė , Lietuvos istorijos institutas

Po Lenkijos ir Lietuvos valstybės trečiojo padalijimo visuomenė neišvengiamai turėjo išgyventi daugelį pasikeitimų, apėmusių įvairias politines, ekonomines, socialanes ir kultūrines gyvenimo sritis. Ne išimtis ir mentalinis klodas. XIX a., galima sakyti, įvyko genealoginių šaltinių kūrimo sprogimas, sąlygotas priverstinio bajorystės patvirtinimo proceso. Dėl to turime neišsenkantį lobyną tikrų ir netikrų Lietuvos kilmingųjų genealoginių medžių, schemų, kilmės patvirtinimo dokumentų. Vis dėlto šiame kontekste radosi ir kitokio – egodokumentinio – pobūdžio genealoginiai šaltiniai. Kuo vieni ar kiti šaltiniai yra pranašesni už kitus? Pranešime genealoginiu aspektu bus plačiau nagrinėjamas Gabrielės Giunterytės-Puzinienės dienoraštis „Vilniuje ir Lietuvos dvaruose“. Dienoraštis šiuo atveju yra svarbus ne tik kaip egodokumentikos, bet ir genealoginis šaltinis. Iš autorės žodžių matyti, kad to meto visuomenė yra tarsi voratinklis, išaustas iš giminystės ryšių gijų, kurios visos, tarpusavyje persipynusios, yra svarbios šio tinklo tvarumui ir tolimesniam egzistavimui. Dienoraštyje skleidžiasi genealogijos ir genealoginės savimonės paveikslas, prisodrintas asmeninių patirčių, individualių jausmų potėpiais. Pranešime bus gvildenama, kokie giminystės ryšiai atsiskleidžia, kokiais aspektais jie pristatomi, analizuojamos giminystės, jų puoselėjimo kategorijos emocijų istorijos kontekste.

12.30 – 12.50
1920–1940 m. Kauno gyventojų vidaus pasų kortelės kaip genealogijos ir lokalinės istorijos šaltinis
Dr. Mindaugas Balkus , Kauno apskrities viešoji biblioteka

Pranešime pristatomas Kauno regioniniame valstybės archyve (Kauno miesto savivaldybės pasų skyriaus fonde (f. 66)) saugomas gausus šaltinių masyvas – Lietuvos Respublikos piliečio/ės vidaus pasų korteles, kurios yra vertingas šaltinis genealogijos ir lokalinės istorijos tyrimams. 1920–1940 m. Kauno mieste išduotų vidaus pasų kortelių duomenys (asmens vardas, pavardė, gimimo data ir vieta, gyvenamoji vieta, specialybė (užsiėmimas), tikėjimas, tautybė, šeimyninė padėtis, žinios apie karo prievolės atlikimą, žymos apie dokumentus, pagal kuriuos išduotas vidaus pasas (gimimo metrikai, santuokos liudijimai, vidaus pasai, tremtinio liudijimai ir pan.), vidaus paso turėtojo parašas ir fotografija) yra svarbus šaltinis ieškant informacijos apie atskirus asmenis ir ištisas šeimas, kurie minėtu laikotarpiu gyveno Kaune – tuometinėje laikinojoje sostinėje. Statistiškai apdorėjus ir išanalizavus minėtus vidaus pasų kortelių duomenis nustatyta, iš kokių vietovių buvo kilę tarpukario kauniečiai, kokia buvo jų sudėtis pagal tautybę, tikėjimą, specialybę ir kt. Vidaus pasų kortelėse esančios fotografijos byloja apie nagrinėjamo laikmečio kauniečių aprangos stiliaus tendencijas ir pan. Vidaus pasų kortelėse yra duomenų, liudijančių apie atskirų asmenų ir šeimų priverstines migracijas (įrašai apie Pirmojo pasaulinio karo tremtinio liudijimus). Pasų kortelės atskleidžia ženklios tarpukario kauniečių dalies reikšmingas sociodemografines charakteristikas, kurios yra svarbios įvairaus pobūdžio lokalinės istorijos tyrimams.

12.50 – 13.10
Lietuvos partizanų genealoginiai tyrimai: vienas ar du gyvenimai?
Doc. dr. Vykintas Vaitkevičius , Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
13.10 – 14.10
Ilgoji pertrauka

III posėdis 14.10 – 15.10 GIMINIŲ IR ASMENŲ GENEALOGINĖS REKONSTRUKCIJOS

Pirmininkauja: doc. dr. VYKINTAS VAITKEVIČIUS

14.10 – 14.30
Karpių giminės genealoginiai tyrimai: prozopografinių tyrimų galimybių nustatymas
Dokt. Rugilė Pangonytė , Klaipėdos universitetas, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis

Karpiai – garsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorų giminė, pasižymėjusi LDK politinėje ir švietėjiškoje veikloje. Daugiausiai giminė pagarsėjo XVIII–XIX a., kai gyveno žymiausi ir aktyviausi Karpių giminės atstovai. Ši giminė nepasižymi istorinių tyrimų gausa, nors laikas nuo laiko atsiranda naujų darbų. Daugiausiai jie orientuoti į atskirą Karpių giminės atstovų veiklos analizę, o giminės kilmės ir genealoginiai tyrimai yra atsidūrę tam tikroje aklavietėje. Šiuo metu labai perspektyvus metodas analizuoti kilmingoms šeimoms yra prozopografija. Ji analizuoja asmenį, aplinką, socialinį statusą, karjerą, galios kaupimą, politinę įtaką ir kitus veiksnius. Nagrinėdama ryšius tarp individų ir nuolat juos vertindama tarpusavio sąveikų aspektu. Be to, perspektyvoje prozopografinė analizė sukuria idealų pagrindą asmens istoriniam biografiniam tyrimui. Pranešime grįžtama į Karpių giminės pradžią, aptariamos giminės legendinės kilmės ir jos pradininko LDK pasirodymo teorijos bei aiškinamasi, kiek dabartiniai Karpių giminės kilmės tyrimai įgalina produktyvų prozopografinių tyrimų taikymą. Kadangi prozopografijoje vienas svarbiausių metodų yra genealoginis, pranešime aptariama Karpių giminės genealoginio medžio tyrimų problematika.

14.30 – 14.50
Bajorų Mongirdų genealogija
Jolanta Klietkutė , Kretingos muziejus

1413 m. Horodlės unija atnaujino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą tarp Jogailos ir Vytauto, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos bajorai gavo tokias pat teises bei herbus, kokius turėjo ir Lenkijos karalystės šlėkta. Adaptuotą Wadwicz herbą gavo vienas įtakingiausių Lietuvos didikų Petras Mangirdaitis. Albertas Kojalavičius-Vijūkas (1609–1677) veikale „Lietuvos D. K. bajorijos herbynas“ teigia, kad iš Petro Mangirdaičio sūnaus Daukšos kilo pavardė Daukša, sūnaus Narušo – Naruševičius, Daugirdo – Daugirdas, o iš anūko Hanuso sūnaus Adomo kilo pavardė Adamkus. Pirmosios P. Mangirdaičio žmonos vienintelis sūnus Jonas-Petraitis Mangirdaitis pratęsė Mongirdų pavardę.

Deja, bajorų Mongirdų genealogija Lietuvoje dokumentaliai fiksuojama tik nuo 1698 m. kovo 17 d. dovanojimo akto, aktikuoto Žemaitijos žemės teisme, pagal kurį Vaclovas Mongirdas Gonkainių (Baisogalos vlsč., Radviliškio r.) dvarą su valstiečiais padovanojo savo sūnums Baltramiejui ir Andriejui.

1864 m. sudarytas Mongirdų genealoginis medis apima 6 kartas, 54 asmenis. Neminimos nei žmonos, nei dukterys. Šiame giminės medyje vienintelė paminėta moteriškosios giminės atstovė yra Zofija Mongirdaitė, gimusi 1860 m. rugpjūčio 1 d. Pikturnų dvare (Betygalos parap.).

2017 m. J. Klietkutės sudarytas bajorų Mongirdų giminės medis apima 12 kartų, 124 asmenis, iš kurių 74 vyrai ir 50 moterų.

Pagrindinis šaltinis, padėjęs atkurti Mongirdų giminės moteriškąją pusę – bažnytinių Krikštų, Santuokų ir Mirimų metrikų knygos, kuriose įrašytos moterys ir jų mergautinės pavardės. Lietuvos valstybės istorijos archyvo fonde 391 yra jau surinktų bajorijos giminės medžių. Daug informacijos pateikia ir tyrinėjamo laikotarpio spauda, kurią galima skaityti internete epaveldas.lt. Nemažai Mongirdų giminės faktų radau kasmet išleidžiamoje knygelėse „Памятная книжка Виленской губернии“, „Памятная книжка Ковенской губернии“ ir adresų.

14.50 – 15.10
Ar esama sąsajų tarp genealoginių tyrimų ir nacionalinio saugumo?
Vidmantas Valiušaitis , Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

Norėčiau parengti pranešimą tema „Genealogija ir nacionalinis saugumas“, remdamasis savo giminės patirtimi, kokios permainos įvyko mūsų mažoje giminės bendruomenėje (60–80 žmonių), kol buvo rašoma knyga „Valiušaičiai: 400 metų istorijoje“.

Užtruko 15 metų, kol parengiau šią 700 psl. knyga. Per tą laiką mes rengėme giminės susitikimus, lankėme istorines vietas, kur gyveno protėviai, kur jie palaidoti, drauge keliavome, vaišinomės, lankėme kabus ir bažnyčias, kuriose jie meldėsi. Įvyko tam tikrų sąmonės lūžių. Apie tai norėčiau kalbėti. Ir pasvarstyti ar nebūtų prasminga tokią patirtį taikyti ir platesniu mastu.

Lietuva išgyvena didelę tapatybės krizę. Milžiniška emigracija, dalies žmonių nusivylimas ir netikėjimas šalies ateitimi. Savivertės pojūčio stygius, motyvacijos savo ateitį sieti su gimtuoju kraštu stoka. Savosios kultūros bei istorinio paveldo, kaip brangintinos ir saugotinos vertybės, neigimas. Kraštutiniais atvejais virstantis net tam tikra saviniekos ir savigriovos forma (vejami iš kultūros S. Daukantas, M. Valančius, J.Basanavičius, V. Kudirka J. Marcinkevičius!). Tai labai rimtas šiandienos iššūkis.

Tuo metu genealogijos potencialas, siekiant tvaresnių ryšių su savo žeme, yra svarus istorinės ir kultūrinės atminties išteklius, kuris iki šiol, mano nuomone, nepakankamai panaudojamas, nepaisant to, kad susidomėjimas savo šaknimis didėja. Ir tai natūralu: daugeliui žmonių jo praeitis ir kilmė rūpi.

Plačiau ta tema čia.

IV posėdis 15.10 – 17.00 PANEVĖŽIO KRAŠTO, AUKŠTAITIJOS IR LIETUVOS EGODOKUMENTIKA IR BIOGRAFISTIKA

Pirmininkauja: dr. INGA LIEPAITĖ

15.10 – 15.30
Panevėžietis knygotyrininkas Nojus Feigelmanas (1918–2002)
Dovydas Mozūras , Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

Knygotyrininkas Nojus Feigelmanas paliko svarų indėlį Lietuvos knygotyros moksle. 40 metų paskyręs Vilniaus universiteto bibliotekai, jis buvo ilgametis Retų spaudinių skyriaus vedėjas: rengė knygų katalogus, parašė ne vieną knygotyros straipsnį, skaitė pranešimus konferencijose, organizavo parodas ir dalyvavo susigrąžinant Vilniaus universiteto knygas. Išskirtinės reikšmės yra jo ilgus metus rengtas ir 1975 m. publikuotas fundamentalus mokslo veikalas „Lietuvos inkunabulai“. Tai pirmas sisteminis inkunabulų tyrimas, lėmęs inkunabulistikos mokslo pradžią Lietuvoje. Minint N. Feigelmano gimimo šimtmetį, panaudojus literatūros ir archyvinių šaltinių analizę, pranešime bus pateikiama naujų biografinių N. Feigelmano gyvenimo faktų, kalbama apie jo vaikystę ir mokslus Panevėžyje, atskleidžiami kiti jo gyvenimo aspektai siekiant išsiaiškinti N. Feigelmano kelią į knygotyrą. Daroma išvada, kad N. Feigelmano gyvenime jį visą laiką lydėjo knyga.

15.30 – 15.50
Tremtinių ir politinių kalinių laiškai Antanui Vienuoliui-Žukauskui: ką naujo sužinome apie rašytoją?
Dr. Inga Liepaitė , Vilniaus universiteto biblioteka

Antanas Vienuolis-Žukauskas (1882–1957) – iš Anykščių kilęs rašytojas prozininkas, dramaturgas, vaistininkas, pirmojo memorialinio muziejaus Lietuvoje – A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus Anykščiuose – įkūrėjas 1927-aisiais, 1947–1957 metų Lietuvos SSR Aukščiausios Tarybos deputatas. Šiandienai iš viso surinkta apie 200 iki šiol niekur neskelbtų, daugiausia 6-ajame dešimtmetyje rašytų laiškų, atvirlaiškių bei telegramų iš įvairių Lietuvos atminties institucijų fondų ir rinkinių. Net 40 laiškų sudaro A. Vienuolio ir advokato, teisininko, valstybės ir visuomenės veikėjo, knygos kultūros ugdytojo ir populiarintojo, keturis kartus kalinto, buvusio Sibiro tremtinio Zigmo Toliušio (1889–1971) nuoseklų epistolinį dialogą. Antrąjį laiškų bloką sudaro įvairių tremtinių ir politinių kalinių laiškai A. Vienuoliui (taip pat vienas kitas A. Vienuolio laiškas ar jo juodraštis atitinkamam adresatui).

Šis epistolinis palikimas sugriauna mitą apie A. Vienuolį, kaip „prisitaikiusį“ ir „paklusnų“ tarybinį rašytoją bei „nematomą“ Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos deputatą. Iš A. Vienuolio ir Z. Toliušio epistolinio dialogo bei A. Vienuoliui adresuotų tremtinių ir politinių kalinių laiškų turinio atsiskleidžia iki šiol nenušviesta vieno žymiausių Anykščių krašto rašytojo ir muziejininkystės pradininko biografijos pusė. Kaip liudija surinkti laiškai, A. Vienuolis pats tiesiogiai ar tarpininkaujant kitiems patikimiems asmenims, tarp jų ir Z. Toliušiui, tremtinius ir politinius kalinius gausiai rėmė pinigais, maisto, vaistų ir lietuviškų knygų siuntiniais, o daliai jų, remiantis Lietuvos ypatingojo archyvo KGB dokumentų ir VRM dokumentų skyriuose saugomose tremtinių ir politinių kalinių bylose išlikusiais oficialiais raštais ir kitais dokumentais, padėjo net sugrįžti iš tremties į Lietuvą.

15.50 – 16.00
Pertraukėlė
16.00 – 16.20
Juozo Miltinio autobiografija: tekstas ir kontekstas
Angelė Mikelinskaitė , Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka

Pranešimo tikslas – pristatyti vieną režisieriaus Juozo Miltinio autobiografiją, jos atsiradimo istoriją; išanalizuoti užrašytos informacijos apie savo asmenį tikslą, būdą ir struktūrą; pateikti, kaip asmenybės požiūrį į save keičia politinės, kultūrinės ir socialinės aplinkybės; rekonstruoti remiantis šia autobiografija režisieriaus gyvenimo programą ir kūrybinės veiklos scenarijų; parodyti, kaip žinomos asmenybės autobiografija reflektuoja požiūrį į aplinką, tarpusavio santykius, epochos kontekstą.

16.20 – 16.40
Lietuviško tapatumo raiška Adomo Varno ir jo bičiulių laiškuose XX a. pradžioje
Vida Girininkienė , istorikė

XX a. pradžioje daug lietuvių studijavo Krokuvos ir Paryžiaus aukštosiose mokyklose. Vienas iš kultūros centrų tapo 1904 metais Adomo Varno ir Juozapo Albino Herbačiausko iniciatyva įkurta lietuvių draugija „Rūta“. Jos nariai, dailininkai A. Varnas, Adalbertas Staneika, Petras Rimša, muzikas Zigmantas Skirgaila ir kiti, ne tik susitikimuose, bet ir laiškuose kėlė aktualias to meto kultūros problemas, sprendė tapatumo klausimus ir su tuo susijusias savo, kaip menininkų, raiškos galimybes. Bene ryškiausiai tai išreikšta A. Varno laiške A. Staneikai : „Aš esu aš – lietuvis – Adomas Varnas…“ (pabraukta originale).Geriausias sąlygas skleistis lietuviškai tapatybei tuo metu jie matė Lietuvos kaime. Vienas svarbiausių tokių centrų tampa Medvilionių dvaras (Joniškio rajonas). Nemaža dalis šio susirašinėjimo yra neskelbta. To meto laiškų analizė ir jų publikacija yra svarbi suvokti lietuvių tautos kelią į nepriklausomybę.

16.40 – 17.00
Jono Basanavičiaus biobibliografija – biografistikos tyrimų šaltinis
Giedrė Miknienė , Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka

Pranešime pristatoma Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje rengiama vieno iškiliausių visuomenės veikėjų – daktaro Jono Basanavičiaus – bibliografija, kurioje išsamiai fiksuojamas turtingas jo rašytinis palikimas, atskleidžiama jo darbų bei publikacijų apie jį visuma. Apžvelgiami bibliografijos rengimo principai, atrankos kriterijai, struktūra, tematika. Aptariama, kaip duomenų bazėje sukaupta gausi bibliografinė medžiaga pasitarnaus Basanavičiaus gyvenimo ir veiklos tyrėjams, leis į jį pažvelgti iš jo paties publikacijų, nušvies ne tik jo biografijos įvykius, bet ir to meto politines, socialines, ekonomines aktualijas.

17.00 – 17.40
Baigiamoji konferencijos diskusija
Prof. dr. Arvydas Pacevičius (diskusijos vadovas), dr. Agnė Railaitė-Bardė, doc. dr. Vykintas Vaitkevičius, dr. Inga Liepaitė, dr. Rimantas Miknys, prof. habil. dr. Domas Kaunas
Dr. Tomas Petreikis
Dr. Tomas Petreikis

„Pranešimą „Aukštaitijos knygos kultūros metmenys“ skaičiau siekdamas paskatinti aukštaičius nagrinėti šią temą. Ši konferencija yra puiki proga pabrėžti aukštaičių indėlio į tyrimus svarbą, nes tyrėjai turi atsirasti iš vidaus.“

Genovaitė Astrauskienė
Genovaitė Astrauskienė

„Organizatoriai tikisi, kad XIX konferencija nubrėš genealogijos ir vietos istorijos tyrimų galimybes, paskatins atminties institucijas, bendruomenes aktyviau prisidėti prie veiklos, skatinančios geriau pažinti savo krašto kultūrinę praeitį, jos dalyviams suteiks svarbių ir vertingų žinių, praturtins naujomis patirtimis.“

Rima Maselytė
Rima Maselytė

„Idėja sutelkti dėmesį į tai, kas mums ypatingai brangu – krašto knygos kultūros paveldą, kilo jau prieš 20 metų tam, kad krašto bendruomenė turėtų galimybę turtinti savo gyvenimą, o bibliotekos bendruomenė – atsiskleisti.“

Dr. Rimantas Miknys
Dr. Rimantas Miknys

„Panevėžys neturi universiteto? Biblioteka vykdo šią funkciją. Moderni pastatu ir organizacija, ši biblioteka vykdo mokslinių tyrimų centro funkciją.“

Prof. dr. Arvydas Pacevičius
Prof. dr. Arvydas Pacevičius

„Lokalinių tyrimų tema, bibliotekų ir kitų atminties institucijų vaidmuo šioje veikloje tampa svarbūs tarptautiniu mastu.“

Panevėžio miesto meras Rytis Mykolas Račkauskas
Rytis Mykolas Račkauskas

„Džiaugiuosi, kad konferencija vyksta čia, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, drąsiai galiu sakyti – tai pagrindinis banginis, ant kurio šiandien laikosi kultūrinis Panevėžio gyvenimas.“

PRANEŠĖJAI

Giedrė Miknienė
Giedrė Miknienė
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Giedrė Miknienė
Giedrė Miknienė
Vidmantas Valiušaitis
Vidmantas Valiušaitis
Adolfo Damušio demokratijos studijų centras, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vidmantas Valiušaitis
Vidmantas Valiušaitis
Vykintas Vaitkevičius
Doc. dr. Vykintas Vaitkevičius
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
Vykintas Vaitkevičius
Doc. dr. Vykintas Vaitkevičius
Vytenis Bagdonas
Vytenis Bagdonas
Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija
Vytenis Bagdonas
Vytenis Bagdonas
Inga Liepaitė
Dr. Inga Liepaitė
Vilniaus universiteto biblioteka
Inga Liepaitė
Dr. Inga Liepaitė
Angelė Mikelinskaitė
Angelė Mikelinskaitė
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
Angelė Mikelinskaitė
Angelė Mikelinskaitė
Mindaugas Balkus
Dr. Mindaugas Balkus
Kauno apskrities viešoji biblioteka
Mindaugas Balkus
Dr. Mindaugas Balkus
Juozas Brazauskas
Juozas Brazauskas
„Žiemgalos“ draugijos Panevėžio skyrius
Juozas Brazauskas
Juozas Brazauskas
Dovydas Mozūras
Dovydas Mozūras
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas
Dovydas Mozūras
Dovydas Mozūras
Eduardas Budrys
Eduardas Budrys
Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka
Eduardas Budrys
Eduardas Budrys
Gabrielė Jasiūnienė
Dokt. Gabrielė Jasiūnienė
Šiaulių „Aušros“ muziejus, Šiaulių universitetas
Gabrielė Jasiūnienė
Dokt. Gabrielė Jasiūnienė
Arūnas Cijunaitis
Arūnas Cijunaitis
viešoji įstaiga „Genčių genealogija“
Arūnas Cijunaitis
Arūnas Cijunaitis
Agnė Railaitė-Bardė
Dr. Agnė Railaitė-Bardė
Lietuvos istorijos institutas
Agnė Railaitė-Bardė
Dr. Agnė Railaitė-Bardė
Rugilė Pangonytė
Dokt. Rugilė Pangonytė
Klaipėdos universitetas, Daugyvenės kultūros istorijos muziejus-draustinis
Rugilė Pangonytė
Dokt. Rugilė Pangonytė
Jolanta Klietkutė
Jolanta Klietkutė
Kretingos muziejus
Jolanta Klietkutė
Jolanta Klietkutė
Placeholder – pranešėja
Dokt. Justina Sipavičiūtė
Lietuvos istorijos institutas
Placeholder – pranešėja
Dokt. Justina Sipavičiūtė
Vida Girininkienė
Vida Girininkienė
istorikė
Vida Girininkienė
Vida Girininkienė

ORGANIZATORIAI

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka logotipas
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas

RĖMĖJAI

SUSISIEKITE SU MUMIS

Turite klausimų? Susisiekite

Naudokitės pateikta forma arba kontaktine informacija.

Kontaktai

Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka
Audronė Palionienė,
tel: (8 45) 46 68 61,
el. paštas.: audrone.palioniene@pavb.lt

RASKITE MUS